Šeštadienį stabiliai visus muzikos stilių pragaro ratus sukančiame kultūros klube „Kablys“ karaliavo tamsiąją elektronikos mėnulio pusę reprezentuojantis renginys – Industrial ambient vakaras „Oct-Hernia Vol. 1“ (organizatoriai šių stilių anotacijoje neatskyrė, todėl rašau taip, kaip buvo skelbta). Žymeklis Vol. 1 tikriausiai nurodo į siekį šiam festivaliui tapti kasmetiniu. Na, o kam ir kokių pretenzijų vardan išradinėti naują žanrą tebūna festivalio sumanytojų „sausainis“, aiškinantis santykius su žanro pašvęstaisiais prie kavos puodelio.
Pats festivalis puikiai atspindi kelis „trendus“. Vienas jų – šiuo metu kaip grybų po lietaus Vilniaus pakampėse užderėjo prie pulto ar dažniau tiesiog nešiojamo kompiuterio palinkusių rūpintojėlio povyzos ir romantiškos vienišojo herojaus aureolės apsuptų didžėjų. O kodėl ne – iš „Linkomanijos“ atsiųsti atitinkamą muzikos kūrimo programą daug pastangų nereikia. Miksuoja gi dabar visi, kas tik netingi – turintys ir nelabai turintys, ką pasakyti menininkai, visuomenės veikėjai ar bedarbiai – atrodo, kad pagrindiniu „happeningo“ kriterijumi tampa atlikėjo turimų draugų ir pažįstamų (tiek realybėje, tiek ir socialiniuose tinkluose) kiekis. O kaip kitaip nepatirti finansinio fiasko ir iš ko kito laukti aplodismentų kritiniu atveju?
Pirmasis iš vienišųjų herojų savo pusvalandį gavo industrial black atstovas „Velemara“ – pirmąkart teko girdėti šį terminą be jokių metalo muzikos atšaką žyminčių nuosėdų. Iki kažko, verto „juodulio“ epiteto kiek trūko epiškumo, gilumo, intensyvumo. Gal tai dėl to, kad nespėjau pamatyti viso šio jau dabar metų debiutu vadinamo projekto pasirodymo.
Taip pat neilgai grojo, turbūt jau visiems iki kaulų smegenų pažįstamas aktas „Girnų Giesmės“. Industrial ir ambient dėmenis jungiantis pasirodymas galėtų tapti viso festivalio totemu.
Turbūt pats, visomis šio žodžio prasmėmis, įdomiausias iš visų grojusių tą vakarą – jau lankęsis Lietuvoje italų tamsiojo garso menininkas „Bad Sector“. Akivaizdžiai dėl medicinos subtilybių pametęs galvą vyriškis kartu atsivežė savotišką, kiek Tereminui analogišką instrumentą – visi žinote šį mechaninį šunėką, sucypiantį vos kas virš jo galvos perbraukia ranka. Pasirodo, garsus savo muzikai jis įrašinėja visokiose keistuose vietose – urvuose ar po vandeniu. Fone rodant visokias ląstelių formavimosi ir anatomijos vizualizacijas per eksperimentinės muzikos, šaižaus „noise ir dark“ ambient rėtį leidžiama visa šių keistų, kiek kapotų garsų kakofonija. Paskutinė žemų „dronų“ trėlėmis visą „Kablį“ sušaudžiusi kompozicija buvo geriausia, ką girdėjau tą vakarą, ir galbūt ne tik per jį.
Po šio deserto sekė eksportas iš rytinės JAV pakrantės – tai yra maždaug ta pusė, kurioj pūpso „didžiuoju obuoliu vadinamas “ Niujorkas. Įspūdingais per „discovery“ kanalą regėtais auskarais, gausiai tatuiruotėmis išmargintu kūnu, militaristinį stilių primenančia apranga ir trumpais plaukais taip tą vakarą išrodė amerikietiškasis formalizmas. Nors „Control“ pasivadinęs power electronics požanrio atstovas buvo vienintelis, savo šlovės valandos metu atsitraukęs nuo darbinio stalo, jo klykimas išėjus priešais žiūrovus be jokio akių kontakto su publika atrodė kaip kažkokių devintojo dešimtmečio pasirodymų estetikos paveiktų pozų rinkinys. Energija buvo, bet, „hey“, tai juk „power electronics“.
Pasibaigus amerikiečio benefisui likusiųjų dėmesį sutelkė lietuvaičiai, vienas jų lo-fi postmortem žanro atstovo projektas „Body Cargo“. Dievaži, gal kas tiesiog pavadinkite savo muziką nebeprisikiškiakopūsteliaudavome elektronics – galėsite jaustis aplenkę laiką ir patys kiečiausi ant svieto, nors gal tai susiję su bandymu kažkaip įtvirtinti savo tapatybę . Kita vertus, patiko kiek hipnotizuojanti, sodroka atlikėjo skleidžiamos muzikos dermė bei gražius gamtos vaizdus rodančios užsklandos.
Vakaras praėjo gana įdomiai, jaučiuosi praplatinęs akiratį ir muzikos terminologijos žinias bei pavėpsojęs į įdomius ir įdomiai atrodančius žmones. Tik pertraukos tarp pasirodymų galėjo būti trumpesnės nei 20 minučių, juk čia ne roko koncertas, kur gali praleisti mylimą dainą, o vientisi išgyvenimai, bet suprantu, kad barui reikia darytis apyvartą, o damoms tam tikri reikalai atima daugiau laiko negu džentelmenams, bet 10 minučių patenkinti savo poreikiams tokioje nedidelėje teritorijoje turėtų visiems pakakti.
Galutinis verdiktas: daiktas tikriausiai reikalingas, tegu būna.
