Gruodžio 10 dieną Vilniuje šalia Teatro arenos gausiai rinkosi žmonės. Panevežio Juozo Miltinio teatro režisierius Dainius Kazlauskas sostinės gyventojams pristatė spektaklį pagal L.Gershe pjesę „Laisvi drugeliai“. Vilniečiai susirinko taip gausiai, kad per pertrauką žmonių miniai užplūdus teatro arenos koridurius buvo sunku prasilenkti.
Pjesė pasakoja apie jauno žmogaus Donaldo Beikerio norą ir bandymą gyventi savarankiškai. Ir ne šiaip kažkur gyventi, o pačiam geriausiam Niujorko rajone Manhetene. Donaldas svajoja ne tik būti nepriklausomas nuo šeimos, jo didžiausia svajonė tapti žymiu daininku. Jis kuria dainas, groja gitara.
Didžiausias Beikerio galvos skausmas ne kaip sumokėti nuomą, susirasti naujų pažinčių ar kaip įsitvirtinti didžiuliame mieste, bet jo motina Florans Beiker. Ji kaip tikra mama žino, kas geriau jos sūnui, kaip ir kur jis turi gyventi. Spektaklio metu nuskamba Donaldo frazė apie motiną: „Ji įsikalusi į galvą, kad ji – ir motina, ir tėvas, sesuo ir brolis, gydytoja, advokatė ir Aukščiausiasis Teismas.“ Nuskambėjus šiam sakiniui, salė leipsta juokais. Sakoma, kad juokingiausi tie dalykai, kurie geriausiai pažįstami. O aktorės Astos Preidytės kuriamas valdingos motinos personažas ne retai sutinkamas gyvenime ir daugeliui pažįstamas.
Donaldo Beikerio vaidmenį atlieka dainininkas Mantas Jankavičius. Tiesą sakant, aš visada žiūrėdavau skeptiškai į dainininkus-aktorius. Ar šiaip Lietuvoje dažnai sutinkamą pomėgį žaisti aktorystę. Tačiau turiu pripažinti, kad Mantas mane įtikino. Ir įtikino ne tik mane, bet pilną teatro arenos salę, kuri ne sykį plojo ir nuoširdžiai juokėsi. Juo labiau, kad jam teko ne tik perteikti jauno žmogaus norą išsilaisvinti iš motinos kontrolės, bet ir keistai sudėtingus romantiškus santykius su kaimyne Džile.
Džilė – Donaldo Beikerio kaimynė, kuri įsiveržia kaip uraganas į jo gyvenimą ir keičia jį, jo pasaulį, jo požiūrį. Ji šalia valdingos motinos gaivaus oro gūsis. Tačiau ji ir jauna mergina pilna baimių ir santykių traumų. Ji garsiai deklaruoja, kad ji laisva ir nepriklausoma, nesutverta šeimai ir nemokanti prisirišti. Visgi, vystantis Džilės ir Donaldo santykiams ryškėja, kad tai jos kaukė, jos susikurtas vaidmuo, kuris, jos manymu, gali ją apsaugoti nuo meilės skausmo ir kančių. Istorija narpliojasi tarsi lengvas romanas, bet giliau pažvelgus matomos itin gyvenimiškos paprastų žmonių istorijos, kurie šiame greito vartojimo amžiuje bijo mylėti, prisirišti, nemoka ir nežino, kaip kurti sveikus ir ilgalaikius santykius.
Be to, visoje istorijoje labai svarbus faktas, kad Donaldas Beikeris yra aklas. Aklas jis nuo gimimo ir to nesureikšmina, jam tai įprasta, kaip įprasta sveikiems žmonėms matyti. Jis nenori gailesčio, jam nereikia užuojautos.
Šioje vietoje matoma kita itin svarbi socialinio gyvenimo tema – žmogus su negalia yra toks pat paprastas žmogus. Jis pasakoja, kad jį nervina nuolatiniai atsiprašymai ir aplinkinių užuojauta. Ne, nereikia užjausti ar gailėti žmonių su negalia. Reikia juos priimti ir bendrauti kaip su sveikaisiais, nes patys jie, tiesiog, nori būti normaliais žmonėmis. Tokie jie ir yra. „Akliausias tas, kuris nenori matyti“, – sako Džilė. Ir iš tiesų, mūsų visuomenėje daug daugiau neregių savo noriu, nei tokių gimusių.
Taigi, Donaldas keičiasi būdamas su Džile, bet kartu Džilė keičiasi būdama su Donaldu. Pjesėje gausu komiškų epizodų, kai Donaldas pats pasijuokia iš savęs ir savo negalios. Apie rimtus dalykus, ne visada reikia kalbėti rimtai.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį norėčiau paminėti – puiki scenografija, kuri išties įtikina, kad trumpam atsidūrėme Niujorke, Manheteno bute. Taip pat, įdomus sprendimas užgesinant šviesą ir vėl ją įjungiant sukurtas įspūdis tarsi žiūrėtum kino filmą, kur užtemstantis perėjimas atveria kitą sceną.
Spektaklyje skamba Manto Jankavičiaus kūrybos dainos, jos maloniai susipina į bendrą vaizdą. Šalia tikrai juokingų dialogų ir situacijų, netikėtumo žaismo, gyva muzika – dar vienas šio spektaklio pliusas.
Publika, pasibaigusspektakliui, plojo atsistojus. Tikriausiai, didesnio ir geresnio įvertinimo negali būti.
