Alvydas Januševičius
Šalyje yra vos keletas vietų, kuriose švenčiama tradicinė lietuvių Rasų šventė. Rasos, etnologų teigimu, yra senasis baltiškas ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties minėjimas. Dauguma esame pratę prie triukšmingų Joninių su alumi ir „pop“ žvaigždėmis, tačiau tikrose Rasose skamba tik liaudiškos dainos, groja kanklės bei armonika, o apie alkoholį niekam nekyla minčių.
Saulę pakeitė laužas ir mėnulis
Kelmės rajone ant Gordų kalno diena anksčiau nei priklauso buvo švenčiama tradicinė Rasų šventė. Šioje vietoje Rasos vyksta jau 24-erius metus. Šventės pradininkai mini 30 metų jubiliejų nuo to laiko, kai jie išvis nusprendė atgaivinti čia baltišką šventę.
Čia vykstančios Rasos niekada nebuvo komercinės. Daugelį metų jų nereikėjo nė organizuoti. Tiesiog buvo aišku – birželio 23–24 visi renkamės ant Gordų kalno. Atsivežti dalgį, pjūklą, grėblį. Juk reikia nušienauti lubinus, sukrauti didelį laužą.
Taip nutiko ir šiemet, tačiau, daugelio dalyvių patogumui, diena ankstėliau. Gamta nepagailėjo puikaus oro ne tik dieną, bet ir naktį. Vos nusileido saulė, už miško pakilo didžiulė pilnatis.
Burtų naktis
Šventės naujokai smalsiai nužiūrinėjo archeologiniais rūbais apsirengusius senbuvius ir vis klausė: „O kokia bus programa? Kurią valanda degs laužą?“
„Šventė jau vyksta“, - paaiškino čia besilankantys jau ne pirmą kartą. Viskas vyksta natūraliai ir be jokio skubėjimo. Merginos pinasi vainikėlius. Jie šiandien dar pravers. Visi renka kupoles – puokštes iš devynių žolių arba gėlių.
Kiekvieną žolę reikia nuskinti kas devynis žingsnius. Nusidriekė didžiulė eilė prie būrėjos. Ji kiekvienam pagal kupolę išbūrė kažką ypatingo.
Per dieną sunkiai dirbę žmonės ėjo į Dubysą nusiprausti. Tuomet visi žengė pro žolynais išpuoštus šventės vartus. Prieš įžengdami, skambant liaudies dainai, apsiprausė veidą – juk saulės virsmą reikia pasitikti švariam.
Besileidžiant saulei, sugaudė ragai. Vienas senovės paveldo mėgėjas užkūrė aukurą skiltuvu – magiška akimirka. Vėl skambėjo dainos. Jų – devynios galybės.
Kol saulė surinks rasą
Po aukuro įžiebimo pasveikinimo žodį tarė ir vienas šios šventės pradininkų – šiaulietis tautodailininkas Albertas Martinaitis. Jis priminė šventės istoriją, taip pat akcentavo, kad Rasos – puikus pavyzdys, kaip galima švęsti visą naktį būnant blaiviam: „Jei kas nors šiandien atsivežėte brendžio butelį, atneškite ir viešai išpilkite. Už tai iki Kalėdų jums pagaminsiu kankles“.
Per Rasas laužas simboliškai pakeičia nusileidusią saulę. Jį šventės dalyviai uždegė nuo natūraliai įkurto aukuro.
Nebuvo čia ir prigalvotų apeiginių spektaklių aplink aukurą, tik ratu ėjęs giros kaušas ir juodos duonos kepalas. Dalyviai atsilaužė po gabaliuką, gurkštelėjo ir palinkėjo vienas kitam skalsos.
Įsiliepsnojus laužui prasidėjo jaunimo laikas. Jie rideno nuo kalno degančius ratus, šoko, dainavo. Merginos metė į Dubysą nupintus vainikus, o vaikinai šoko į vandenį su deglais ir juos ištraukė. Kur netrauksi, juk už vainiko išpirką galima prašyti beveik bet ko! Net padėti ieškoti paparčio žiedo.
Kai laužas gerokai susmunka, vaikinai pradėjo šokinėti per laužą. Jo negalima užgesinti iki pat saulėtekio. Po ketvirtos valandos ryto – vėl susikaupimas. Visi nuėjo į laukymę, kurioje aiškiai matėsi tekanti saulė. Pasitikom ją magišku liaudies dainų skambesiu. Dabar jau galima ir pamiegoti – kol saulė surinks rasą.
