Taip vadinamą „dar neregėtą“ nacionalinės premijos laureato gyvojo klasiko poeto, publicisto, knygų autoriaus Juozo Erlicko pasirodymą Vilniaus Mažajame teatre galima pavadinti politizuota-poliarizuota-poetizuota šio šįmet patyliukais šešiasdešimtmetį pažymėjusio tik mums patiems aktualaus ir suvokiamo kultūrinio simbolio gyvenimo kelio kontempliacija.
Dar daugiau, susidaro vaizdas, jog net šios neregėtos programos anotacija visiems žiniasklaidos kanalams kasmet siunčiama ta pati. O kodėl gi ne – paskutiniųjų dešimtmečių istorija tik rodo, kaip mes sugebame atminti ir darytis išvadas – galbūt tai vėlgi yra tam tikrą intenciją turintis veiksmas. Žinoma, nesinori kaltinti šio patriarcho malagystėmis: tam tikri pasirodymo elementai kai kam pasirodytų kažkada užgerti rytine kava beskaitant šeštadieninį laikraštį, kiti gal buvo atsivertę kokią Juozo knygą, dar kiti matę jį pro televizorių ar apsilankę ankstesniame klasiko pasirodyme – skaityta, girdėta, tačiau gal tikrai ne regėta, todėl galbūt viskas teisinga.
Atmetus šiokį tokį asmenybės kultą, galėtum pasijusti it atsidūręs provincijos senjorų literatų klubo čiastuškų skaitymuose
Einant toliau, visas pasirodymas priminė terapeuto ir kolektyvinės amnezijos kamuojamos minios seansą. Štai jums Rošaro testas: emigracija, politikai, kartų konfliktai, ekonomika ir „nusipelnėme gyventi geriau“ retorikos trėlės. Atmetus šiokį tokį asmenybės kultą, galėtum pasijusti it atsidūręs provincijos senjorų literatų klubo čiastuškų skaitymuose. Visgi, kol kiti iš pasitenkinimo ploja net pasišokėdami, gali tiesiog koja klibinti dvigubą, retrospektyviai į pačią minią nukreiptą dugną.
O jei ne – tuomet net kiek liūdna, kad toks talentingas žmogus tiesiog taikosi lipti ant statinės ir monotonišku balsu tiesiog perskaityti joje plytinčių plakatų užrašus – vienas bene didžiausią publikos euforiją sukėlusių pokštų buvo, spėkite iš trijų kartų – ogi apie valdžią ir skambėjo maždaug taip: „vienintelis valdžios darbas – kenkti žmonėms“. Nežinau, kiek skoninga tokio lygio sakymams dalintis scena su Rimo Tumino kūryba.
O jau pati po verkiančio fontano dainos sekusi pradžia neskambėjo kažkaip negirdėtai. „Reikia ar nereikia pardavinėti žemę užsieniečiams? Aišku reikia. Kai visa Lietuvos žemė priklausys užsieniečiams, visi mes ir gyvensime užsienyje“, – kažkur jau girdėtą receptą šviesesniam rytojui tūlam lietuviui išrašė klasikas. Kur dar su fiziologinėmis (konkrečiai, tuštinimosi) funkcijomis susiję papokštavimai – atrodo, kad jokie tautos ruporai, nesvarbu, Šilanskai ar Erlickai be šito tiesiog negali apsieiti, kita vertus, ar ne tai yra vienas esminių visus žmones vienijančių elementų?
Kaip ne kaip, bet antroji pustrečios valandos trukusio pasirodymo dalis buvo kiek „šviežesnė“, mažiau susieta su niekad nesikeičiančiomis realijomis
Kaip ne kaip, bet antroji pustrečios valandos trukusio pasirodymo dalis buvo kiek „šviežesnė“, mažiau susieta su niekad nesikeičiančiomis realijomis ir nedvelkianti pastarųjų dviejų dešimtmečių aktualijomis. Nuotykiai užsienyje ir su užsieniečiais, prieš veik metus praėjusios pasaulio pabaigos rekolekcijos („sustokime kaip Baltijos kely ir tegul monteris paleidžia elektros srovę“) bei gana prieštaringai vertinamas smurto artimoje aplinkoje įstatymas: „Jei negaliu smurtauti namuose – ką juose man veikti?“. Dėl šio išties nevienaprasmio pokšto niekas pomidorais prelegento neapmėtė ir joks ekstremistinių feministinių pažiūrų asmuo šešių puslapių komentaro neparašė ir virbalų austis kojines neįteikė. Ačiū jiems... turbūt. Kitu gana aštraus pasisakymo taikiniu tapo kauniečiai – rašytojas tikino vakarais pašviečiantis laikinosios sostinės pusėn, kad šie būtų labiau apsišvietę, „juk vilniečiai ir taip šviesūs“. Įdomu, ką šioje pasirodymo vietoje išgirs šio miesto atstovai.
Taigi ar verta praleidusiems pirmąją „nematytąją programą“ pirktis bilietus į sekantį pasirodymą gruodžio viduryje? Bent kartą pamatyti savo tautos gyvąjį simbolį tikrai verta, o dar jei vienija pažiūros, požiūris ir rūpestis dėl savo šalelės likimo – tiesiog būtina. Kai skauda dėl savo šalies, o žinai, kad turi, ir būna taip gera – turbūt todėl mums ir reikalingas šis nesišypsantis paradoksų meistras. Tuo ir baikim.
