Kaune, kaip ir Vilniuje, mažokai kalėdinės nuotaikos. Gal sniego trūksta? Užėjau į Akropolį – parduotuvės išsipuošusios, eglė iš televizorių viduryje stovi, vaikai su nykštukais gamina kalėdinius papuošimus eglutei, nuotaikos daugiau.
Staiga užgroja garsi muzika. Kas čia dabar!? Skambsi varpeliai, niūniavimas. Kalėdos. Ir nutinka dar vienas „staiga“ – aplink uždainuoja žmonės: „Baltas sniegas ir Kalėdos ir lia lia“.
Pasirodo, ką tik patekau į Kalėdų vidurį – muzikinis flashmobas ir keliasdešimt choristų (neabejoju, kad jie choristai, nes dainavo puikiai) traukia kalėdinę dainą „Krinta sniegas“. Prie jų jungiasi praeiviai – su paltais, pirkinių krepšiais. Fantastika! Nesu didelis renginių mėgėjas, bet šis netikėtumas tikrai privertė šiurpuliukus kūnu perbėgti.
Įgimtas lietuviškas kuklumas paskatino greitai pasitraukti iš įvykių sūkurio, bet nesutrukdė pasimėgauti daina ir reginiu kartu su kitais apakusiais Akropolio lankytojais. Dainorėliai pradėjo leistis laiptais, pakilo nuo suolelių, galų gale dar ir šokti pradėjo aplink eglutę.
Nutariau pasižvalgyti, kaip atrodo kiti klausytojai: diedukas žvilgčioja per petį, kas darosi, o bobulytė, tuo metu nė kiek nesikuklindama, fotografuoja vyksmą mobiliuoju telefonu. Vienos iš parduotuvių pardavėja šoka, linguoja į ritmą, o greta stovinti mergina pritaria dainuojantiems. Balzakiško amžiaus dama apsikabina savo stotingą vyrą. Kalėdos. Nieko neprikiši.
Kai plojimais išlydėjome dainorėlius, supratau, kad tikrai Kalėdos. Su sniegu ar be jo.
Tegul nusišypso jums Kalėdos!
Laurynas