Kauno meno kasdienybėje - Paryžiaus garsai

KUR: Galerija „Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) KADA: lapkričio 23 – gruodžio 16 d. Rugsėjo 23 d. pavakarę į naujos parodos atidarymą pakvietė galerija „Meno parkas“. Lankytojams buvo pristatyta paroda skambiu pavadinimu „Rudens salonas“, kuri meno istorija besidomintiems žmonėms sukėlė asociacijas su to paties pavadinimo paroda įvykusia Paryžiuje daugiau negu prieš šimtą metų. Pirmoji rudens salono paroda Prancūzijos sostinėje buvo surengta dar 1903 metais, spalio 31 dieną. Savo darbus eksponavo fovizmo krypties dailininkai, tarp kurių buvo Henri Matisse, Andre Derain, Georges Rouault. Nors parodos idėja buvo ne tik sukurti atsvarą tuo metu dominavusioms Paryžiaus salono (Paris Salon) parodoms, bet ir pristatyti naujas meno tendencijas, „Rudens salonas“ (Salon d'Automne) beveik iškart tapo XX a. pradžios dailės inovacijų veidu. Paroda tapo kasmetinė ir jau daugiau negu 100 metų yra svarbus Paryžiaus dailės renginys. Joje savo darbus yra pristatę didelė dalis žymiausių Prancūzijos dailininkų. Pasak Kaune vykstančios parodos organizatorių, jų siekis, skirtingai negu Paryžiuje surengto „Rudens salono“, nėra oponuoti kitiems mieste vykstantiems projektams ir parodoms ar skleisti naujas meno tendencijas. Vis dėlto, parodoje pristatomi nauji, iki šiol neeksponuoti lietuvių kūrėjų darbai, kuriuos sukūrė 11 menininkų. Dominuoja tapyba, tačiau yra ir fotografijos, videomeno bei instaliacijos kūrinių. Taip pat pristatomas ir performansas (Vaida Tamoševišiūtė). Užlipus laiptais į galerijos erdves, žiūrovą iškart pasitinka pirmieji menininkų darbai. Televizoriaus ekrane rodomas Patricijos Gilytės sukurtas video performansas „Sub-zero yogasan“. Vizualiai šaltas video kūrinys kelia įvairias asociacijas bei skatina žiūrovą peržiūrėti darbą kelis kartus. Video instaliacijoje jaučiamos šiuo metu aktualios tarpkultūrinės temos bei potekstės. Pabrėžiamas žmogaus ryšys su aplinka, specifiniai regioniniai bruožai, gamtos bei metų laiko ypatumai. Nuosaikaus tempo video kompozicija nekontrastuoja parodoje pristatytų darbų kontekste. Patricija Gilytė, kuri šiuo metu gyvena Vokietijoje, specializuojasi skulptūros, videomeno bei instaliacijų kūrime. Jos darbuose nuolat kartojasi pagrindiniai motyvai bei elementai: gamta, miškas, kaimas, natūralios (medis) bei sintetinės (porolonas) medžiagos. Video darbuose svarbus žmogaus dalyvavimas bei jo kūno plastikos reikšmė. Toliau seka du fotografo Algimanto Kezio sukurti darbai. Fotografijose vaizduojami Niujorko bei Čikagos dangoraižiai. Foto manipuliacijomis menininkas išryškina ir pabrėžia pastatų formą ir faktūrą, jo santykį aplinkoje. Jaučiamas vaizduojamų objektų ir žiūrovo supriešinimas, kuriamas uždarumo bei atskirties įspūdis. Kūriniuose dominuoja tamsios spalvos, akcentuojama spalvota linija. JAV gyvenantis fotografas didelį dėmesį skiria urbanistiniam peizažui, miesto gyvenimui, architektūrai. Ankstyvesnėje kūryboje naudojęs nespalvotą fotografiją, paprastas formas ir stipriai suformuotas harmoningas kompozicijas, dabar menininkas nevengia kompiuteriu atliekamų foto manipuliacijų. Agnės Jonkutės eksponuojamas tapybos kūrinys iš bendro parodos konteksto išsiskiria tamsios paletės naudojimu, prislopintais atspalviais, meditatyviniu pobūdžiu. Monochromiškas ir ramus paveikslas kontrastuoja su kitų menininkų kūriniais, kuriuose jaučiama daugiau veržlumo bei dinamikos. Agnės Jonkutės kūryba apskritai pasižymi saikingumu, tiksliu idėjos perteikimu, aiškiomis formomis bei palikta erdve žiūrovo interpretacijoms. Vengiama ryškaus kolorito, aštraus vizualumo. Menininkės darbuose jaučiamas prislopintas gyvenimo ritmas, apmąstymai, harmonija, emocinis ir estetinis paveikumas bei meditacija. Įdomiai galerijos erdvę panaudoja Česlovas Lukenskas, joje pritaikydamas savo instaliaciją „Konteineriai“. Pajūrio uosto panoramą primenančiame darbe galima pajusti purvinos, tačiau estetiškai patrauklios „pramoninės romantikos“ įspūdį. Trys vertikalios sienos, kuriose tapybiškai išreikšta tamsaus kolorito, žalių, mėlynų, juodų bei pilkų atspalvių faktūra, laužo bei tarsi pratęsia nedidelę galerijos erdvę. Pakankamai kompoziciškai tvarus kūrinys pasižymi saikingumu dailininko avangardinių ieškojimų kontekste. Žinomo menininko, „POST ARS“ grupės nario kūryboje nevengiama nagrinėti socialinių, politinių temų, eksperimentuoti šokiruojant žiūrovą bei keliant bendražmogiškus moralinius klausimus. Vieni įdomiausių ir dėmesį traukiančių darbų yra du Laisvydės Šalčiūtės paveikslai. Darbuose jaučiama ironija analizuojant moters poziciją visuomenėje, identiteto paieškas bei savireflektyvų pačios menininkės požiūrį. Žiūrovą patraukia interpretacijos reikalaujanti tematika, įvairios potekstės bei kylantys klausimai. Nors tai tapybos kūriniai, tačiau tiksli ir detali technika beveik primena grafikos darbus. Aiški linija, prislopintos spalvos, eskiziška minimalistinė kompozicija bei tematikos akcentavimas kontrastuoja su kitų dailininkų tapybiškais kūriniais. Menininkės kūrybinis laukas pakankamai platus: tapyba, grafika, fotografija, instaliacija. Nors L. Šalčiūtės paveikslai apsiriboja moteriškumo refleksija, paveikslai yra įdomūs socialine tematika, drąsia idėja bei konceptualiu požiūriu į analizuojamas problemas. Įspūdį palieka išraiškingas Elenos Balsiukaitės – Brazdžiūnienės kūrinys „Kaip Hamletas“. Tapybiškas paveikslas pasižymi abstrahuota forma, suvaldyta ir kompoziciška temos plėtote. Kūrinyje jaučiamas išreikštas judesys, neužbaigtumas, nepatvarumas. Nors spalvų paletė nėra plati, tačiau nevengiama drąsių ir sodrių tonų. Paveikslą pagyvina bei formuojamą idėją sustiprina ryškūs akcentai, kontrastuojantys tamsiame kolorite bei šešėlių apsuptyje. Kūrinyje jaučiamas fragmentiškumas, socialinė tematika, sarkazmas, ekspresyvus jausmų proveržis. Vienos ryškiausių Kauno menininkių darbuose gausu ironijos, nevengiama drąsiai pažvelgti į jaunimui aktualią aplinką, visuomenę, gyvenimo būdą. Tapyba pasižymi užtikrintumu bei profesionalumu. Jonas Gasiūnas pristato savo kūrinį skambiu pavadinimu „Rusų matrosas sušaudys sifilitiką“. Kūrinyje atsisakoma akademiškos ir įprastos stilistikos, skatinama į tapybą pažvelgti kitu kampu. Paveiksle jaučiamas ironijos atspalvis, netgi komiškas potekstės iškėlimas. Vaizduojamos figūros fragmentiškos, laisvos ir neproporcingos. Kūrinys mišrios technikos – panaudota tapyba bei deginimas su žvake. Taip tapybos darbas tarsi užbaigiamas savotišku aprūkusiu piešiniu, o nepastovi linija padeda formuoti paveikslo kompoziciją. Parodoje išsiskiria Eugenijaus Varkulevičiaus kūrinys „Akmenys“. Paveikslas tapybiškas, dinamiškai formuojamas spalvų ir linijų žaismas, gyvumo įneša sodrių geltonų ir mėlynų atspalvių paletė. Kauno menininko darbuose dominuoja abstrakcijos. Dažnai sutinkami pasikartojantys ritminiai motyvai, spalvų kontrastai. Dailininko paveikslai pasižymi neperspaustu ir saikingu kolorito panaudojimu, suvaldyta ir stipria kompozicija, estetiniu paveikumu. Bene labiausiai nustebina Eimučio Markūno darbas „Proto miegas suteikia naujas erdves“. Iš pirmo žvilgsnio šis mišrios technikos kūrinys primena grafikos darbą. Monochromiškas, tačiau ryškus dailininko kūrinys traukia savo tikslumu, dideliu dėmesiu detalėms, stipria ritmiškų linijų kompozicija. Tapyba ir grafika sujungta į vientisą vienas kitą papildantį darinį. Rezonuojančių bangų atspindys bei struktūros iškėlimas puikiai atspindi kūrinio pavadinimą, o abstrahuotoje pasikartojančių formų ir linijų visumoje žiūrovas suranda individualias asociacijas. Dailininko darbas stipriai kontrastuoja su kita jo kūryba, kuri pasižymi drąsia tapymo maniera, ryškiu ir dinamišku koloritu bei abstrakčia ir ekspresyvia stilistika. Išraiškingų spalvų palete parodoje dominuoja dailininko Alfonso Vilpišausko nedidelio formato darbas „Čiūčėlė“. Kitų darbų kontekste menininko paveikslas patraukia savo drąsia ir užtikrinta spalvų abstrakcija. Ryškus ir dinamiškas koloritas, labai stipriai išreikšta faktūra bei ekspresyvus potėpis kontrastuoja su vizualiai saikinga parodos kūrinių tematika. „Rudens salone“ eksponuojamas dailininko kūrinys leidžia pažvelgti į vėlyvąją menininko darbų stilistiką. Ankstyvoje kūryboje nevengęs figūrinių kompozicijų, dabar dailininkas daugiau kuria abstrakcijas, eksperimentuoja su spalvų dinamika bei naudojamos medžiagos galimybėmis. Parodos idėja suburti žinomus menininkus ir pristatyti naują kūrybą regis pasiteisino. Galbūt lankytojus suintrigavo skambus parodos pavadinimas ar vis šąlantys rudeniniai orai, bet „Meno parko“ galerija atidarymo dieną sulaukė gana nemažo žiūrovų susidomėjimo. Skambanti prancūziška muzika, nedidelė galerijos erdvė bei įvairios objektyvios bei subjektyvios asociacijos su Paryžiumi tapo jaukia niša naujam įvykiui Kauno meninio pasaulio kalendoriuje. Bendra parodos stilistika įvairialypė ir nevienoda. Kai kurie parinkti darbai, nors ir stebino su konkrečių menininkų kūryba susipažinusius žiūrovus, tačiau nesukūrė vientiso tarpusavio ryšio visų pristatytų darbų kontekste. Taip pat ir parodos koncepcija tapo neaiški. Galbūt bandymas kurti asociacijas su Prancūzijos sostinėje vykusiais ar vykstančiais procesais nėra itin tikslingas. Kaunas, nors ir nedidelis miestas, tačiau turi savitą veidą bei kultūros specifiką, kuriai nebūtina ieškoti tvirto užnugario bei prancūziško charakterio. Pabrėžiant asociacijas su pirmuoju Paryžiuje surengtu „Rudens salonu“ taip pat buvo pamiršta, jog tuometinė paroda buvo ne tik nukreipta prieš Paryžiaus salono tradicijų įsigalėjimą, tačiau Paryžiaus publikai pristatė ir konkrečią bei naują meninę stilistiką. Vis dėlto, nors pirmoji Kauno „Rudens salono“ paroda galėtų būti stipresnė savo charakteriu bei užsibrėžtais užmojais, tačiau ją aplankyti verta. Galbūt ši paroda ilgainiui taps tradicinė, nuolatos tobulėjanti ir galiausiai sukurs savitą ir savarankišką kokybę.