Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Richardo Ayoade‘o kinematografinę juostą „Antrininkas“ (angl. The Double), tas žodis būtų kafkiška. Nors filmas pastatytas pagal F. Dostojevskio novelę, ši drama su humoro ir trilerio prieskoniais neabejotinai primena austrų rašytojo F. Kafkos kūrinį. Tik čia pagrindinis veikėjas staiga netampa vabalu ar įtariamuoju neaiškiame teismo procese. Filmo herojus – ramus, drovus ir uždaras įmonės tarnautojas Saimonas Džeimsas (akt. Jesse Eisenbergas) – vieną dieną tiesiog nustoja egzistuoti. Jo niekas nepažįsta darbe, į kurį jis kasdien vaikšto septynerius metus, negana to, jis išnyksta ir iš įmonės duomenų bazės, o dėl šios priežasties negali gauti darbuotojo kortelės (o kol neturi kortelės – negali būti įrašytas į duomenų bazę. Kaip kafkiška!). Ir tai dar ne pagrindinė problema, mat ir taip keblų reikalą gadina nežinia iš kur atsiradęs drąsus šaunuolis identiškas Saimono dvynys – Džeimsas Saimonas. Iš pradžių Džeimsas atrodo visai geras vyrukas, mat siūlo pagelbėti Saimonui sužavėti įsižiūrėtą merginą Haną (akt. Mia Wasikowska). Tačiau viskas ima darytis vis kebliau ir galų gale kyla klausimas: kam iš tiesų Džeimsas padeda – Saimonui ar sau?
Filmas nukelia žiūrovą į distopinį pilką ir niūrų pasaulį, kur mažuose, į narvelius panašiuose, kambarėliuose, neaiškioje firmoje keistais kompiuteriais darbus atlieka tokie pat pilki ir niūrūs darbuotojai, vakare grįžtantys į dar skurdesnius ir tamsesnius kambarėlius. Filmo realybėje nėra itin keistų ar nematytų daiktų, na, nebent išskyrus neįprastus kompiuterius ir ryškiai mėlynos spalvos gaiviuosius gėrimus. Žmonės, rodos, irgi elgiasi gana normaliai – kasryt metro važiuoja į darbą, vakare lankosi kavinėse. Tačiau žiūrint „Antrininką“ vis neapleidžia nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina filmo garso takeliui parinkta japoniška ir korėjietiška muzika (muzika Andrew Hewitto), daugelio žiūrovų ausiai skambanti pakankamai neįprastai.
„Antrininke“ galima aptikti gan ryškią aliuziją į Alfredo Hitchcocko filmą „Langas į kiemą“ (angl. Rear Window), mat be geležinės lovos, kėdės, stalelio ir televizoriaus, Saimono Džeimso kambaryje taip pat stovi ir žiūronai. Jų pagalba vaikinukas stebi priešais jo butą gyvenančią Haną. Jų dėka vieną vakarą jis tampa ir keistos savižudybės (?) liudininku.
Filmas turėtų tikti ir patikti F. Kafkos novelių, distopinių pasaulių, Jesse Eisenbergo vaidybos (čia jis talentingai įkūnija du visiškai skirtingus personažus), galvą pasukti verčiančių, truputį niūresnių ar net šiek tiek šizofreniškų filmų gerbėjams.
Nejauku po filmo peržiūros grįžti namo apytamse gatve. Galbūt baisoka prasilenkti su šiek tiek geresne savęs versija?
