Mėgstu filmus apie universiteto bendruomenės gyvenimą. Ne, tai ne kokia nostalgija, nes pati dar maišausi aukštojo mokslo įstaigos koridoriuose. Bet kai filmas nukelia į XX a. vid. Kolumbijos universiteto bendrabučius, kurs rašomosios mašinėlės klavišais barškina dar pirmakursis Allenas Ginsbergas (akt. Danielis Radcliffe‘as), laisvalaikį leidžiantis su kitais, vėliau bytnikų judėjimo ikonomis tapsiančiais Amerikos literatūros atstovais Jacku Kerouacu (akt. Jackas Hustonas) ir Williamu S. Burroughsu (akt. Benas Fosteris), dedu pliusą – man šį filmą pažiūrėti būtina. Tad dėl šios priežasties Johno Krokido režisuota biografinė romantinė drama „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ (angl. Kill your darlings) tapo vienu iš pirmųjų mano pažiūrėtu filmu „Kino pavasario 2014“ programoje.
Filmo centre atsiduria jaunasis Allenas Ginsbergas, mažai gyvenimo matęs ir savęs dar neatradęs jaunuolis, iki atvykimo į universitetą gyvenęs su poetu tėvu Louisu Ginsbergu ir prižiūrėjęs psichikos sutrikimų turinčią motiną Naomi Ginsberg. Universitete būsimojo rašytojo keliai netrukus susiduria su žaviu išsišokėliu Lucienu Carru (akt. Dane DeHaan), pasižyminčiu gebėjimu suburti ir įkvėpti revoliucinėms literatūrinėms idėjoms būsimuosius rašytojus. Žavusis Louisas netrunka atskleisti Alleno talento lygiai taip pat, kaip ir išvesti savo naujojo draugo iš doros kelio: pripratina prie alkoholio, rūkalų ir kitų svaiginimosi būdų, įtraukia dalyvauti naktinėje invazijoje į biblioteką, išreiškiant naujos literatūros srovę skelbiantį manifestą ir „išlaisvinant“ knygas iš „uždraustojo skyriaus“... Linksmybės tęsiasi tol, kol Allenas neatsiduria per daug arti Louiso ir jo tamsių paslapčių. Paskui jau seka išdavystė, mirtis ir pasirinkimas – eiti už ar prieš tiesą, stoti už ar prieš save.
Režisierius pasirenka įdomią taktiką vesti žiūrovus per filme pasakojamą tikrais faktais paremtą istoriją – pirmiausiai parodoma filmo pabaiga. Žiūrovas, dar nesupažindintas su filmo veikėjais, regi pusnuogį jaunuolį vandenyje ant rankų laikantį mirštantį vyra, vėliau kalėjimo kamerą ir dviejų vaikinų ginčą apie tai, kas yra tiesa, o kas – tik fikcija. Tokiu sprendimu režisierius žiūrovui užmena dar daugiau mįslių ir įveda intriguojančios painiavos. Filmo kulminacija tampa ne tik siužeto įvykiai, bet ir žiūrovo „atrišami mįslių mazgai“, vedantys prie pradžios ir pabaigos susisiejimo.
Asmeniškai tinkamu sprendimu pavadinčiau filmui parinktą garso takelį, kuriame tiesiai iš 40-ųjų, apipintų Catherine Russell balso vingrybėmis, rokeriai „TV On The Radio“ žiūrovus bloškia į šiandieną. Į pasaulį po 70 metų, kur gatvėmis vis dar vaikšto savęs ieškantys hipsteriškais akiniais nosis pabalnoję ir vintažiniais švarkais pasipuošę allenai ginsbergai; galbūt tik pseudo menininkai, galbūt ateinančių kartų korifėjai.
Filmas gvildena šeimos, jaunystės ir identiteto paieškos, kūrybos, draugystės, meilės, homoseksualumo, išdavystės problemas. Jis neabejotinai tiks ir patiks poezijos, XX a. vid. studentiškos bohemos, bytnikų judėjimo, Danielio Radcliffe‘o vaidybos gerbėjams. Drįsčiau teigti, jog abejingi neliks ir tie, kuriems patiko Peterio Weiro juosta „Mirusių poetų draugija“ (angl. Dead poets society). Arba tiems, kurie tiesiog mėgsta rašomosios mašinėlės skleidžiamus garsus.
