Prancūzų režisierius ir paties Luco Bessono globotinis, Louisas Leterrieras savo karjeros pamatus pradėjo tvirtinti su jau kultiniu tapusiu, 2002 metais pasirodžiusiu „Transporteriu“. Kino kūrėjas leido pamatyti Frenko Martino nuotykių tęsinį antroje greičiu pasižyminčioje „Transporterio“ franšizės dalyje bei tais pačiais 2005 metais pristatė stilingą ir brutalų veiksmo trilerį „Šuo Denis“. Taip pat režisierius pasidarbavo prie tokių holivudinių blokbasterių kaip „Nerealusis Halkas“ ar „Titanų susidūrimas“.
Šį kartą prancūzas pristato visiškai kitokio pobūdžio juostą, kurioje atskleidžia kiek kitokią nei veiksmo filmams įprasta pusę. Režisierius kviečia pamatyti iliuzijos ir magijos kupiną pasaulį, mįsles ir sąmokslus, prie kurių narpliojimo bus leista prisidėti ir patiems žiūrovams patogiai įsitaisiusiems prieš kino ekranus.
Apie ką mes čia…
Paslaptingas žmogus randa ir suvienija keturis labai skirtingus iliuzionistus. Siekdami bendro tikslo – apšvarinti kuo daugiau banko sąskaitų – galiausiai jie tampa vieninga ir stipria komanda, kuri pristato niekur dar nematytus pasirodymus. Ketveriukė tampa medžiojama, tačiau visgi jie turi vieną pranašumą – jie yra apgaulės meistrai.
Kūrinio vidus
Naujausias Louiso Leterriero filmas yra iššūkis tiek jam pačiam, tiek žiūrovams. Režisierius daugiausia darbavosi prie veiksmo žanro, todėl toks jo pasirinkimas labai maloniai nustebino, o ir su užduotimi visai neblogai susidorota. Rezultatas – kriminalinis trileris, kuris nors ir neprilygsta keliems panašiems projektams, tačiau visgi turi savito žavesio.
Scenarijus nuo pačios pradžios atrodo labai geras, ypač džiugina toks ilgas įvadas į pagrindinį veiksmą, tačiau jau įpusėjus juostos pabaiga tampa pernelyg akivaizdi. Žinoma, spėlionės kartais nepasiteisina ir tai nuteikia šio darbo peržiūrai. Tokiu būdu kino kūrėjas žaidžia su savo žiūrovu ir nepaleidžia jo iki pat finišo tiesiosios, kurioje visgi įtampa neišlaikoma. Kaip ir buvo galima tikėtis iš režisieriaus, siužetinės linijos pateikimas žvalus, nenuobodžiai susižiūri kiekvienas epizodas, juk čia tikroji jo stichija. Įtraukiantis, bet kartu ir banaliomis scenomis alsuojantis filmas iš karto praranda savo individualumą.
Juostoje pateikiami trys svarbūs triukai. Ironiška, tačiau pirmi du buvo puikiai sukalti, netgi sunkiai suvokiami, tačiau finalinis apgavikų akordas tapo dideliu nusivylimu – vaizdžiai perteiktas, tačiau tuščias ir neintriguojantis triukas, todėl pabaiga yra nuvilianti.
Juostos pagrindas perimtas iš trijų kitų juostų: Christopherio Nolano „Prestižas“, Steveno Soderbergho „Oušeno vienuoliktukas“ ir Roberto Luketico „21“. Šių trijų filmų miksas gana neblogai pateikiamas, išties kokybiškai perteiktos idėjos, tačiau gaila, jog nepamatėme nieko naujo. Viskas vyksta pagal tą pačią schemą. Gerai, kad bent dramos čia nebuvo. Dialogai taip pat neišskirtiniai, tik keletas geresnių frazių filmo pradžioje bei pabaigoje.
Filme didelė reikšmė skiriama personažams, kurie labiausiai ir prikausto prie ekranų. Kiekvienas iš veikėjų yra tarsi visuomenės atspindys. Savimi pasitikintis intelektualas, naivi gražuolė, galinti parodyti savo nagučius, kietuolis plevėsa bei įžūlus vaikinas, slepiantis savo tikrąjį aš. Tokie žmonės, susijungę į vieną komandą, gali padaryti bet ką, net ir neįmanomus dalykus. Nenuostabu, jog šios komandos aukomis tampa turtingieji.
Apibendrinus, tai lengva ir gana maloniai nuteikianti juosta, kurioje gal ir nedominuoja nežinomybė ar toks kinomanų sukurtas žanro pavadinimas kaip „Mind fuck“, tačiau nenuobodžiai papasakota pagrindinė istorija priverčia žiūrovą paspėlioti apie filmo baigtį.
Techninė juostos pusė
Dėmesį labiausiai prikausto foninės spalvos. Stilingai, moderniai, vaizdžiai pateikiamas darbas. Operatorius irgi prisideda prie vizualaus grožio. Dėl puikaus kameros darbo kiekvienas triukas atrodo išties magiškas. Montažas irgi gana geras – puikiai suderinti kadrai leidžia pasinerti į fantaziją. Vos du epizodai pabaigoje labai blogai suderinti ir dėl to juosta praranda dalį savo žavesio.
Garso takeliui parinktos muzikinės kompozicijos neblogos, kai kur net prikausto dėmesį prie veiksmo bei padeda išlaikyti įtampą, o kartais tai nelengva. Garso montažas tik šiek tiek šlubavo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių svajonių komanda, taip galima pavadinti visą kolektyvą žvaigždžių, prisidėjusių prie filmo išpildymo.
Pagrindinis ketvertas, susidedantis iš talentingojo Jesse‘io Eisenbergo, seksualiosios Islos Fischer, charizmatiškojo Woodžio Harrelsono ir Dave‘o Franco pasirodė puikiai. Kiekvienas iš aktorių suteikė savo personažams individualumo, ir tik Dave‘as Franco kartais pernelyg skubėjo, nebuvo natūralus kaip likusieji.
Prie tokio iliuzionistų kolektyvo savo meistriškumą rodė kino legendos Morganas Freemanas ir Michaelis Cane‘as, kurie jau ne pirmą kartą bendradarbiauja. Senukai kaip ir visada duoda garo. Nustebino Markas Ruffalo, suvaidinęs FTB agentą, jis buvo atsipalaidavęs, nesijautė susikaustymo. Jam kompaniją sudariusi žavioji prancūzė, kurią įkūnijo aktorė Melanie Laurent, spindėjo paprastumu, nuoširdumu ir subtilumu, reikia pripažinti, jog prancūzės vienos geidžiamiausių pasaulio moterų, tiek daug gracijos ir elegancijos, žavu ir paprasta.
Įvertinus kiekvieną iš filme vaidinusių aktorių galima užtikrintai pasakyti – jie buvo verti plojimų, kaip kad pasibaigiant spektakliui išgirsdami aplodismentai artistams, sukūrusiems tikrą šou.
Verdiktas
„Apgaulės meistrai“ – tai lengvas magijos ir kriminalo mišinys, pasaldintas įtampos akimirkomis. Filmas negali pasigirti pernelyg painiu scenarijumi bei intriguojančia siužetine linija, tačiau nenuobodžiai pateikiamas veiksmas ir puikus aktorių kolektyvas neleis atitraukti akių nuo ekrane rodomos iliuzijos.
Bendras vertinimas: 8/10
Dario Voitukevez
