Animatorių Chriso Sanderso ir Kirko De Micco duetas, atsakingas už tokius labai įsimintinus projektus, kaip Disnėjaus perliukai „Aladinas“, „Liūtas karalius“, „Mulan“, nuotaikinguosius 2002 metų „Lilo ir Stičas“ bei 2010 metais pasirodžiusį šedevrą „Kaip prijaukinti slibiną?“, pristato ne mažiau šiltą juostą apie pačias tikriausias šeimos vertybes. Režisieriai kviečia į nepamirštamą kelionę po priešistorinį pasaulį, kuriame urviniai žmonės laikydamiesi kartu, visais įmanomais būdais kovoja su įvairiausiais pavojais ir sugeba nepamiršti šeimos vienybės, meilės, atsidavimo vienas kitam svarbos.
Apie ką mes čia…
Tolimoje praeityje kiekviename žemės kamputyje virpa kova dėl išlikimo. Visiškai neeilinė urvinių žmonių šeima kiekvieną dieną stoja į kovą su siaubingais išbandymais ir tik dėl tarpusavio vienybės jie sugeba pasipriešinti didžiausiems pavojams. Diena iš dienos jų gyvenimas yra vis ta pati rutina, kuri jau tęsiasi daugelį metų ir pradeda pabosti. Po nelaimingo atsitikimo netekusi savo urvo, šeimyna nusprendžia ieškoti naujos gyvenvietės ir išsiruošia į kelionę, kurioje lig tol buvusį tobulą pasaulį sudrebins pažintis su Krudžių šeima.
Kūrinio vidus
Visada malonu, kai animacinių filmų kūrėjai bando nustebinti žiūrovus išties originaliais sumanymais ir iki šiol didžiuose ekranuose dar nematytomis temomis. Žinoma, vaizduojamas laikotarpis iškart asocijuojasi su „Ledynmečiu“, tačiau tik priešistorinis pasaulis bei jo detalės yra identiški. Šį syki scenaristai pateikia ne draugystės motyvą, o, remdamiesi tam tikrais, filmo metu puikiai išryškėjančiais stereotipais, perteikia šeimos vertybių svarbą kiekvienam žmogui.
Pati juosta susideda iš trijų dalių, kurios pateikiamos iš kelių perspektyvų, pasakojimas nenukrypsta nuo pagrindinio tikslo. Visi šeimos nariai labai skirtingi, tačiau juos sieja pats stipriausias – šeimos – ryšys. Tokios šeimos atitikmenų galime rasti ir šiuolaikiniame pasaulyje.
Pirmiausia, šioje nuotaikingoje istorijoje žiūrovai supažindinami su visais šeimos nariais: šeimos galva, beatodairiškai mylintis ir saugantis savo šeimyną, nuolat kovojantis dėl jos gerovės, tiesa, kartais neapgalvotai ir pasikliaudamas vien savo kumščių galia. Vaikai sunkiai sustabdomi – jie pasižymi jaunatvišku maksimalizmu ir nuotykių troškimu. Dukra, kaip mergaitė, yra stebėtinai stipri ir nepriklausoma, jos charakteris – lengvas šiuolaikinės moters paironizavimas. Tuo tarpu sūnus savo intelektu nesiskiria nuo tėvo, kuris yra besmegenis, tačiau geros širdies veikėjas.
Kitos dvi moteriškosios lyties atstovės – motina ir močiutė – taip pat parodomos labai įdomiai. Mamos portretas stereotipinis motiniškos šilumos, nuoseklaus proto, atsidavimo atspindys. Visgi pats įsimintiniausias filmo personažas yra senolė. Kaip ir visais laikais, uošvė yra nuolatinė žento palydovė, gadinanti jam gyvenimą – tarsi nuolatinė gėrio ir blogio kova, todėl žiūrovams bus puiki pramoga stebėti jų barnius.
Kitas pasakojimo variklis – tai šeimos vertybių sureikšminimas. Net ir didžiausius nesutarimus tarp šeimos narių vaizduojantis epizodas priveda prie jų vienybės. Tai nuteikia maloniai, nes suteikia žinojimą, kad net ir žiauriame pasaulyje galima išgyventi turint žmogų, į kurį galima atsiremti. Būtent to ir siekia kūrėjai, ypač pateikdami netipinius sprendimus dėl bendro sutarimo ar problemų sprendimo.
Nemažai laiko skiriama ir pačiam šeimynos išgyvenamam nuotykiui bei humorui. Labiausiai žavi tai, jog nėra jokių vulgarių juokelių, net minties apie tai. Viskas vyksta dinamiškai, o pati istorija sugeba įtraukti ir iki pat galo ganėtinai gerai išlaikyti susidomėjimą. Netrūksta ir graudinančių akimirkų, bežiūrint net prisimenamos senos geros Disnėjaus pasakos, ypač tos, kurioms scenarijus parašė vienas iš šio filmo režisierių Chrisas Sandersas.
Tai vienas maloniausių visai šeimai skirtų animacinių projektų, kurio poveikis gal ir neužsitęsia, bet nuotaika ir šypsena pasilieka ilgam.
Techninės pusės ypatumai
Vizualiai animacija labai graži, išdirbta iki kiekvienos mažiausios detalės. Vaizduojamos floros ir faunos grožiu net primena praeitų metų „Kelionė į paslaptingą salą“. Šilti ir spalvingi vaizdai sukuria šiltą atmosferą ir nuteikia vasariškai, net užmirštama, kad už kino salės durų dar karaliauja šaltis ir sniegas. Trimatė erdvė taip pat gerai išdirbta. Nemažai puikių ir kvapą gniaužančių epizodų, detalių, skriejančių tiesiai į akis. Garso takelis paaštrina nuotykių jausmą, todėl sukuriama ganėtinai gera ir siužetą atitinkanti atmosfera. Labai įdomus operatoriaus darbas. Tam tikruose epizoduose matomas polinkis viską perteikti kuo realistiškiau, ypač kameros manevras norint pabrėžti šeimynos skrydžius nuo vieno taško iki kito. Gaila, tačiau nieko naujo iš vizualiosios pusės nėra pastebėta, bet apskritai tai kokybiškas ir nuoširdžiai pateikiamas produktas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas didžiulis pliusas dedamas lietuvių įgarsintojų komandai. Nuo praeitų metų „Piratai! Nevykėlių kompanija“ tai geriausias iki šiol girdėtas animacinių filmukų dubliuotas variantas. Didžiausios padėkos Algiui Ramanauskui-Greitai už charizmatiškai šeimos galvai Grugui suteiktą balsą. Jurgita Jurkutė su savo angeliškuoju balsu šarmingai perteikė Ipės personažą, na o Elvyra Žebertavičiūtė žaismingai pristatė Babą. Prasčiausiai atrodė Manto Jankavičiaus bandymas įgarsinti Gajų, tačiau tai tikrai nėra esminis juostos veikėjas, todėl galima ir atleisti už šiokį tokį dirbtinumą. Malonus ausiai, nuotaikingas ir, svarbiausia, šiltas darbas, kuris suteikia labai daug pozityvių emocijų.
Verdiktas
„Krudžiai“ – tai nuotaikinga kelionė po priešistorinio pasaulio žmonių gyvenimą, suteikianti vien tik šilčiausius jausmus, sugebanti prajuokinti ir, kas svarbiausia, mokanti gėrio. Filmas apie svarbias šeimos vertybes, be kurių tiesiog sunku išgyventi, nesvarbu koks laikotarpis tai bebūtų. Dėka puikaus įgarsinimo, ryškių ir įsimintinų personažų, nenusibostančios siužetinės linijos eigos bei gražaus vizualinio fono, tai vienas šiltesnių savo žanro atstovų per daugelį metų bei filmas, prilygstantis net Disnėjaus klasikiniams kūriniams.
Bendras vertinimas: 8/10
Dario Voitukevez
