Režisierius ir savo pačių filmų scenaristas Derekas Cianfrance‘as, galintis pasigirti itin stipria 2010 metais pasirodžiusia drama „Mano liūdna meilės istorija“ su naujos aktorių kartos auksiniu talentu Ryanu Goslingu priešaky, pristato dar vieną gyvenimišką juostą. Šį kartą režisierius imasi narplioti dar sudėtingesnę temą nei sutuoktinių santykiai, ir kviečia žiūrovus pasinerti į psichologinę dramą su trilerio atspalviu apie sunkius tėvų ir jų vaikų sprendimus, apie atsakomybės jausmą bei tikrą tėvišką meilę, kuri yra būdinga bet kokio socialinio sluoksnio vyrui.
Apie ką mes čia…
Profesionalus kaskadininkas ir lengvabūdiško gyvenimo mėgėjas gražuolis Lukas sužino, jog yra tėvas. Vyrui pasireiškia tėvystės jausmas ir jis visais įmanomais būdais bando užsidirbti pinigų, kad galėtų aprūpinti savo atžalą, bet, deja, teisėtas darbas neatneša pakankamai pajamų ir jis ryžtasi apvogti banką. Jam kelią pastoja jaunas ir karjeros laiptais kylantis policijos pareigūnas Everis. Vyrų susitikimas nulems tolimesnę jų bei jų vaikų ateitį.
Kūrinio vidus
Filmo veiksmas ir pats siužetinės linijos pasakojimas susideda iš dviejų atskirų laikotarpių, kuriuos sujungia dar ir trys visiškai skirtingos, bet labai artimos istorijos. Geriausia, jog režisieriaus dėka kuo puikiausiai supažindinama su kiekvienu iš personažų, labai plačiai parodomas jų gyvenimas bei vertybės, o tuo labiau pats veiksmas rutuliuojasi gana žvaliai sukuriant tikrai nuostabią ir intriguojančią atmosferą.
Visų pirma, pagrindinė pirmo pasakojimo mintis yra apie gyvenimo kryžkelę, spendimus, kurie ateityje sugeba atskrieti ir smogti netikėtai kaip bumerangas, bei tiesiog apie stiprų tėvystės jausmą, kuris pasireiškia irgi netikėtai. Ryškiausiai iš tų išvardytų pirmo pasakojimo dalykų režisierius pateikia būtent tėvystę. Tuo pačiu kruopščiai analizuojamos tam tikros vyro transformacijos, jo charakterio ir gyvenimo vertybių pasikeitimas. Tikra drama, tačiau kaip nekeista, net ir šiek tiek įtemptos scenos – ypač kalbant apie banko apiplėšimus – netrukdo, o pagyvina iš lėto besirutuliuojantį veiksmą. Tačiau net ir su tokiais išsišokimais intriga išlieka iki pat juosto galo.
Antra filmo dalis arba jos vidurys irgi skirta tam tikriems pasirinkimams, kuriuos turi priimti pareigūnas Everis. Karjera ar šeima – tokios dilemos kamuoja antrą svarbų šios juostos veikėją. Kaip nenuostabu, bet jo portretas – tai puikus atspindys tam tikriems visuomenės sluoksniams, kai darbas atima daug laiko, o šeima lieka už borto. Pati policija ir jos korupcija, parodoma iš vidaus, irgi duoda filmui kriminalinio pobūdžio, todėl visumoje galime stebėti net ir unikalų reiškinį, kai daugelis žanrų persipina, tačiau vienas nuo kito išlaiko puikią distanciją.
Galutinė istorija bei pačios svarbiausios filmo akimirkos priklauso pagrindinių herojų vaikams. Tėvų poelgiai, praeities šešėliai sugrįžta, o vaikai, kaip visuomet, turi atsakyti už tėvų kadaise padarytas klaidas. Ir prasidedant šiam pasakojimui intriga išliko iki pat juostos finišo. Visgi išlaikoma nežinomybės akimirka – tas ir pagyvina pabaigos laukimą, leidžia apgalvoti kiekvieną prieš tai buvusį kiekvieno iš veikėjų žingsnį. Stipriai ir nebanaliai užbaigiamas filmas su labai solidžiu moralu, kuris po peržiūros išlieka labai ilgam.
Režisierius šiais pasakojimais lyg ir žaidžia su žiūrovu, bando priartinti prie šiuolaikinių šeimų dramų, jų gyvenimo būdo ir tam tikrų pasekmių, kurios išlieka iki gyvenimo pabaigos virsdamos į psichologines traumas. Gana daug metaforų, ypač pokalbiuose užslėptos mintys apie tam tikrą gyvenimišką filosofiją, apie kovą su savim ir pasikeitimą į geresnę pusę. Stiprūs dialogai, suteikiantys gana solidų pamatą bendram šios juostos fonui.
Techninės pusės ypatumai
Filmas neapsiriboja vien tik gerai parašytu scenarijumi – jis turi dar ir išorinių stebuklų. Visgi atmosferą kaitaliojantis garso takelis mus jausmingai perkelia į painaus gyvenimo užkulisius, o kartu ir visiškai neramus ir į ekstazę vedantis muzikinis kūrinys „Che“, atliktas grupės Suicide, dar labiau paįvairina spalvas. Kaskadiniai triukai ir juos užfiksavęs operatorius Seanas Bobbittas irgi atlieka nemažą vaidmenį šiame giliame žmogiškų jausmų sūkuryje. Motociklo vairavimo scenos pateikiamos žaviai geru kameros darbu – jaučiama įtampa, greitis, adrenalinas. Spalvos ir kontrastas, pačios vietovės, suteikiančios vidinės ramybės, taipogi prisideda prie gana puikios filmo foninės vizualizacijos – būtent šiame kūrėjų pateiktame plane ir slypi dalis atmosferos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostos didžiausias vaidybos variklis ribojasi tarp nuostabaus Ryano Goslingo pasirodymo ir šiek tiek kuklesnio savo personažo pateikimo Bradley‘o Cooperio asmenyje. Visgi labai malonus bendras vaizdas. Ryanas, antrą kartą bendradarbiaujantis su filmo režisieriumi, atskleidžia save iš visai naujos perspektyvos. Tiek išoriškai pasikeitęs, tiek tiesiog žvėriškų agresyvumu pateikiantis savo vaidinamą veikėją jis primena anksčiau sukurtus savo personažus. Net ir vairuotojas iš filmo „Važiuok“ šiek tiek prisimenamas, bet apskritai tai unikalus ir ateityje galbūt kultinį statusą gausiantis personažas.
Bradley Cooperis, vis labiau įtvirtinantis save rimtuose projektuose, visgi nesugeba pakerėti taip, kaip Oskaro nominaciją jam atnešęs „Optimisto istorijoje“ matytas personažas. Everis pernelyg užspaustas savyje, kartais matosi personažo nepilnavertiškumas, bet viską kompensuoja pati istorija, kurią pateikia scenaristas. Bradley‘o dėka tai charizmatiška, bet kartu ir šaltai įvykdyta misija šiame filme.
Antraplaniai aktoriai irgi solidžiai papildo filmo gretas. Labiausiai atmintyje įstringa Benas Mendelsohnas. Jo personažas nors ir pasirodo tik kelioms akimirkoms, bet turi labai didelį poveikį pačiai istorijai. Galima teigti, jog tai vienas svarbiausių veikėjų. Džiugina ir amžinas mafijozas Ray‘us Liotta, gražuolės Rose Birn ir Eva Mendes šildo akis – ypač turint omeny vyrišką auditoriją – na, o mestoje sunkiojoje artilerijoje, susidedančioje iš Bruce‘o Greenwoodo ir Harriso Yulino, filmas tampa tiesiog puikiu pavyzdžiu, kai kiekvienas iš vaidinamų veikėjų įnešą labai didelę dozę meistriškumo ir nei vienas iš jų nepasimeta tarp kitų.
Jaunieji talentai irgi pasireiškia neprastai. Labiausiai galima pagirti Dane‘ą DeHaaną ir jo įsimintiną Džeisono perteikimą. Vaikinas įrodo, jog turi talento vaidinti bet kokio žanro filmuose, prisiminti galima ir fantastinį „Vaizdo dienoraštį“ ir gangsterinį „Virš įstatymo“. Emory‘is Cohenas irgi pateikiamas neblogai. Nors jam ir trūksta charizmos, bet tai buvo būtent jo vaidmuo.
Solidus tiek veteranų, tiek jaunos aktorių kartos spektaklis, maloninantis akis, o kartu ir suteikiantis nepriekaištingos vidinės galios.
Verdiktas
„Niujorko šešėlyje“ – tai solidus ir neužmirštamas kūrinys apie daugelį gyvenimo detalių bei tiesiog neapgalvotų sprendimų, nuo kurių atsakomybės nepabėgsi. Filmas apie tikrą tėvišką meilę, atsidavimą, draugystę, nuoskaudas, pasirinkimus. Juosta, galinti pasigirti tiek iki pat filmo galo intrigą išlaikančiu scenarijumi, tiek nuostabiausia aktorių vaidyba bei puikia technine puse, kuri vizualiai sukuria tikrą paprastumo ir vidinės ramybės stebuklą, jog galiausiai pabaigoje pajuntamas gana stiprus pamokslas apie gyvenimo vertę.
Bendras vertinimas: 10/10
Dario Voitukevez
