Oskaro laureatas už geriausią 2000 metų juostos „Narkotikų kelias“ režisūrą, „Oušeno“ trilogijos kūrėjas, unikalaus stiliaus kino grandas Stevenas Soderberghas viso pasaulio kino mylėtojams pristato paskutinį savo, kaip režisieriaus kūrybos, darbą.
Paskubomis norintis užbaigti savo kino karjerą, tarptautinį pripažinimą turintis Stevenas Soderbeghas vos per kelis metus pamalonino mus net keturiomis juostomis. 2011 metais buvo galima su džiaugsmu stebėti po pasaulį plintančio mirtino viruso pasekmes filme „Užkratas“, 2012 metais buvo jaučiamas kovingas nusiteikimas juostoje „Melori Kein. Prarasta kontrolė“ bei lydėjo prakaitas per seksualaus „Magiško Maiko“ peržiūrą.
Šį sykį mūsų laukia itin stiprus psichologinis trileris, kurio dėka galima pasinerti į farmacijos pasaulį, pamatyti iš arti psichiatrų darbą bei tiesiog vaizdžiai pajausti tikrąjį kai kurių medikamentų šalutinį poveikį žmogaus organizmui.
Apie ką mes čia...
Emilės vyras pasodinamas į kalėjimą, o ją pačią pradeda kamuoti depresija. Iš pradžių išvengti melancholiškos būsenos Emilei padėjo raminamieji vaistai, tačiau sulig kiekviena diena vaistai prarasdavo savo poveikį merginos organizme. Pamačiusi, jog nėra kitos išeities, mergina kreipėsi pagalbos į gydytojus. Geriausi klinikos daktarai bando išvaduoti ją iš depresinės būsenos, bet panaudoję naujus ir dar neišbandytus preparatus sugeba tik kai kuriam laikui padėti Emilei. Šalutinis vaistų poveikis yra žymiai rimtesnis nei buvo galima įsivaizduoti, todėl dabar Emilei tenka kovoti dėl savo gyvybės.
Kūrinio vidus
Sulig kiekvienu filmu Stevenas Soderberghas bando peršokti pats save pateikdamas vis įdomesnes ir įvairiapusiškesnes temas. Galintis dirbti prie bet kokio žanro kino kūrėjas pateikia mums juostą, kuri yra lyg ilgametės jo kino karjeros apibendrinimas. Šiame filme yra visko – nuo žanrų kaitaliojimo iki daugybės temų analizių.
Pirmiausiai filmas yra orientuotas į tai, kad paveiktų žiūrovą stipria psichologine puse, nes visgi su kiekvienu momentu, artėjančiu iki kulminacijos, įtampa ne tik, kad nepaleidžia, tačiau ir sukuria gana stiprų poveikį žmogaus pasąmonėje. Po peržiūros iš karto kyla nemažai klausimų, todėl režisieriaus dėka yra duodami keli atsakymo variantai.
Filmo struktūra ir siužetinės linijos pateikimas buvo kurtas geriausių trilerių pavyzdžiu, tačiau bendrai pažvelgus į patį vidų matome stiprią dramą, iš dalies net ir dokumentinį filmą apie vaistų poveikį, o vėliau prasideda trileris su detektyviniais motyvais. Toks šokinėjimas ir bandymas psichologiškai paveikti žiūrovus yra puikiai apgalvotas, todėl filmo galutinis efektas yra pernelyg šokiruojantis.
Scenarijus kruopščiai apgalvotas, kiekviena detalė, minima viso filmo metu, yra priartinta prie natūralumo – visgi farmacijos veikla užpuolama stipriai, todėl problemos atvaizdas juostos fone yra realus ir kartu kraupus.
Vaistai, kurie turi gydyti, padėti žmonėms, sugeba nuo jų nusisukti. Metaforiškai pateikiamas vaistų poveikis yra labai artimas žmonių tarpusavio bendravimui. Intriga, nepaleidžianti iki filmo galo, sukelia nemalonius pojūčius – visgi yra daug klausimų, į kuriuos nenorima gauti atsakymo, o kartu meistriškai pateikiamas veiksmas yra lyg subtiliai sudėliotas planas paveikti žiūrovus.
Veikėjų pokalbiai, veiksmai, norai labai atspindi šiuolaikinį tuščią žmogų, o simboliškai iš gydytojų pusės pateikiama pagalba tėra išmaldos vaizdas. Veikėjai labai išdirbti. Kiekvienas jų simbolizuoja tam tikrą visuomenės sluoksnį.
Svarbus ir pats filmo veiksmo pateikimas. Mįslėmis einama iki pabaigos, tačiau ir kiekviena mįslė, ypač scenos su prisiminimais, yra raktas prie to, kas rodoma pabaigoje. Dėlionės pavyzdys filme matomas plika akimi, tačiau subtiliai ir kruopščiai apgalvota siužetinė linija suteikia atskirą nuteikimą peržiūros metu. Čia jau kartu skleidžiasi šizofrenijos vaizdas bendrame juostos kontekste.
Tiesa ar visgi fikcija yra rodoma? Pasibaigus peržiūrai dar ilgai mintyse sukasi siužetinės linijos pateiktas įvykių sūkurys. Gauti atsakymai turi dvejopą poveikį, o mintys apie veikėjų likimą ilgai išlieka atmintyje.
Reikia pripažinti viena – šis kraują stingantis trileris yra tobula Steveno Soderbergho atsisveikinimo dovana kino mylėtojams.
Techninės pusės ypatumai
Jau nuo pat pirmų minučių jaučiamas režisieriaus stilius, nes visgi jis yra etatinis savo darbų operatorius. Puikiai padirbėta su vaizdais, ypač pastebimas pačių patalpų detališkumas, daiktų išdėstymas, fonas.
Natūralūs šalutinio poveikio vaizdai – tai dar vienas operatoriaus manevras parodyti tikslų žmogaus organizmo poveikį akių plotmėje. Viską matome lyg savo akimis, viską jaučiame ir užsimerkiame kartu su pagrindine veikėja.
Neapsieita ir be puikaus garso takelio, kuris lydi visą filmą. Kompozitorius Thomasas Newmanas, anksčiau dirbęs su režisieriumi prie 2006 metų dramos „Gerasis vokietis“, savo jausminga muzika sugeba intriguoti, sukelti daug emocijų, kerėti. Prie staigesnių scenų priderintos kompozicijos yra nepriekaištingas papildas kaitinti atmosferą.
Montažas – dar vienas režisieriaus talento įrodymas. Sklandžiai ir gaiviai sudėliotos scenos sukuria didžiausią intrigą juostos peržiūros metu, nieko neišduodant iki pat pabaigos.
Visgi meistriškas techninės pusės darbas – tai unikalus reiškinys, kai galima stebėti ir džiaugtis Steveno Soderbergho gabumais ir kartu liūdėti, jog toks meistras mus palieka.
Aktorių kolektyvinis darbas
Suvaidinusi pagrindinį Emilės vaidmenį, talentingoji Rooney Mara savo vaidybos sugebėjimams be jokių priekaištų įsikūnija į jos personažą. Stiprus, šaltas, emocingas, įsimenantis vaidmuo yra didžiausias aktorių kolektyvo privalumas, kuris labiausiai prisideda prie filmo stiprumo.
Ne ką mažiau stebina ir aktorius Chaningas Tatumas, jau trečią kartą vos per du metus, suvaidinęs pas režisierių. Po „Melori Kein. Prarastos kontrolės“ ir „Magiško Maiko“ vyras puikuojasi ne tik savo, kaip A klasės Holivudo žvaigždės statusu, tačiau ir su kiekvienu nauju filmu augančiais aktoriniais sugebėjimais. Visgi tai kol kas geriausias jo pasirodymas kino ekranuose. Matoma pažanga, o kartu ir pats personažas įdomus.
Antraplaniai aktoriai, kaip Jude Law ir Catherine Zeta-Jones, taipogi sugeba nudžiuginti akis, tačiau bendrai atsižvelgus į jų personažų paskirtį šioje juostoje, jie yra nykūs palyginus su kitais jų pasirodymais kino ekranuose, o kartu ir čia nublanksta prieš Rooney Maros kerus.
Verdiktas
„Šalutinis poveikis“ – tai viena stipriausių baigiančio kino režisieriaus karjerą Steveno Soderbergho juostų, o kartu ir tobulas atsisveikinimas su viso pasaulio žiūrovais. Meistriškas darbas, atiduodantis duoklę praeitiems kino grando darbams, yra simbolinis apibendrinimas to, ką savo ilgametėje veikloje pasiekė režisierius. Dinamiškas, jautrus, ekspresyvus, intriguojantis filmas, sujungtas iš kelių žanrų, suteikia keisčiausius jausmus peržiūros metu, lygius tiems, kurie kamuoja pagrindinę veikėją, priimančią medicininius preparatus. Juosta nepaleidžia žiūrovo iki pat finalinių titrų, po kurių pasirodymo ilgam išlieka nežinomybė.
Bendras vertinimas: 10/10
Dario Voitukevez
