Romantikos ir dramų specialistas, režisierius Lasse Hallstromas, sukūręs tokias įsimintinas ir jausmingas juostas, kaip 2000 metų žiūrovų pamėgtą „Šokoladą“ su Johnny Deppu priešaky, nuotaikingą nuotykių komediją „Kazanova“, jausmingą 2009 metais pasirodžiusią „Hačiko: Šuns istorija“ bei įsimintiną praeitų metų subtilią dramą „Tai nutiko Jemene“, pristato savo antrą darbą ekranizuodamas populiaraus Amerikoje rašytojo, Nicholo Sparkso, romaną.
Po gana šiltai priimtos dramos „Brangusis Džonai“, švedų kilmės režisierius kviečia į jau aštuntos JAV numylėto rašytojo knygos ekranizacijos nepamirštamą kelionę po jaunų žmonių, atradusių tarpusavy meilės jausmus, pasaulį. Tai filmas, turintis sukelti tik šilčiausius jausmus bei nuteikti išgyvenimams kartu su pagrindiniais juostos herojais.
Apie ką mes čia…
Po gana sunkaus kivirčo su vyru, Keitė bėga iš namų palikdama viską kas jai buvo brangu. Atradusi šiltą vietą po saule, mergina bando viską pradėti iš naujo. Susipažinusi su vietinės parduotuvės savininku Aleksu, jos užspausti giliai širdyje jausmai vėl pradeda lįsti į išorę. Smagiai leidžiamas laikas, kupini meilės ir pasitikėjimo santykiai su nauju širdies draugu suteikia optimizmo ir taip sunkiam jos gyvenimui, tačiau Keitė net nenutuokia, jog senosios praeities nuoskaudos vėl sugrįš.
Kūrinio vidus
Sulig kiekviena nauja Nicholo Sparsko ekranizacija matosi tiesioginis ir vientisas rašytojų idėjos barjeras, negalintis perkopti užsibrėžtos ribos. Kalbame žinoma apie tai, jog po visai jausmingos 2004 metų melodramos „Užrašų knygelė“ pasirodymo visi sekantys darbai yra vienodo svorio. Viskas vyksta tokiu pačiu principu, o galu galiausiai ekrane triumfuoja meilė. Veiksmas ir pats siužetas keičiasi, vieta ir veikėjai kitokie, tačiau bendras vaizdas identiškas. Vienas iš veikėjų yra įskaudintas, kitas irgi ieško nežinia ko, o kai abu nuskriausti susitinka, įvyksta stebuklas, vadinamas meile.
Šį kartą prasidėjus filmui aplanko labai dvejopas jausmas. Visgi nuojauta kužda, jog tai gali būti geriausias ir išradingiausias rašytojo ekranizuotas kūrinys, tačiau lygiai po penkių minučių iliuzijos dūžta. Daug žadanti pradžia akimirksniu atstato viską į savo vėžes ir vėl matome eilinį muilo burbulą apie nelaimingos meilės kelionę po jaunų žmonių širdis. Siužetinė linija papasakota tokiu būdu, jog atrodo, lyg būtų žiūrimas detektyvas. Visgi tokią intrigą aplink save sukuria pagrindinė veikėja, bet visgi sunku apgauti žiūrovą tokiu pigiu triuku.
Scenarijus parašytas irgi labai greitu būdu, siužetinės linijos pasakojime matoma daug nesklandumų, o didžiausias minusas, sukeliantis tiesiog isterišką juoką, yra pati filmo pabaiga. Tuo pačiu parodomas paties rašytojo neoriginalumas, nes netgi pats Uwe Bollas nesugebėtų prieiti prie tokio kūrinio finalo. Pabaiga, turinti sukelti ašaras, daug apmąstymų, nuoširdų gailestį, sukelia tik ironiją. Vienintelis stiprus ir tikrai pasisekęs momentas – situacijos pateikimas, kai į šeimą įsibrauna nepažįstamas žmogus ir kokios yra to pasekmės.
Visos juostos metu girdimi skurdūs dialogai, nors ir kalbama apie sunkų gyvenimą bei meilę, bet to nesijaučia viso filmo metu, iš dalies net jaučiasi panieka pagrindiniam personažui.
Kitas vertas apmąstymų momentas yra vyro požiūris į žmoną. Visgi nenueinama labai toli – viskas, kas parodoma, yra labai artima mūsų šalies vyriškiams. Nesveikas pavydas, nuosavybės jausmas ir požiūris į moterį, kaip į trofėjų arba į daiktą, priklausanti tik jam, yra puikus kai kurių lietuvių apibūdinimas, ypač tų, kurie mėgsta laiką leisti su draugais valgydami saulėgrąžas ir užgerdami jas alumi.
Nuobodokas veiksmo pateikimas, daug bereikšmių scenų, policininko įvaizdis taipogi nykus. Neišdirbtas ir per daug saldus, kartais verčiantis pykinti darbas yra visgi vienas blogiausių rašytojo romanų perkėlimų į didžiuosius ekranus, o kartu tai yra silpniausiais žinomo režisieriaus darbas, su kuriuo, tikiuosi, jis nepaskęs.
Techninės pusės ypatumai
Saldus ir kartu nykus garso takelis paverčia šią juostą, kaip ir kitas Sparkso knygų ekranizacijas, į saldėsio lagūną. Visiškai jokio jausmingumo, paprastos muzikinės kompozicijos, nesugebančios sukelti audrų net ir pačiuose staigiausiuose momentuose, kurių čia yra vos keli.
Operatoriaus darbas keistas. Lyg norima parodyti veikėjus iš įvairių kampų, pateikti juos vaizdžiai, bet kamera kartais nukrypsta ne į tinkamą pusę ir kadras visiškai sugadinamas.
Montažas irgi negali pasigirti stipriu darbu. Sukelti didesnio ažiotažo ir intrigos siužetinės linijos eigoje jis nesugeba, tik matosi labai greitu tempu atskleidžiami momentai, padedantys sulipdyti tolimesnę įvykių raidą.
Vienintelis šviesus momentas – veiksmo vieta. Pagrindiniam veiksmui vystyti parinktas Gana gražus rojaus kampelis. Nors filmas ir negali pasigirti stipria išore, tačiau bent jau jis sugeba akimirkai atitraukti nuo banalaus siužeto.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kantri dainininkė bei dabar jau aktorė, Julianne Hough visą filmą nesijaučia savo lėkštėje. Visą laiką matosi dirbtina ir nenuoširdi vaidyba, žinoma, personažas irgi yra nykus, tačiau bent jau emocijomis buvo galima išreikšti labiau savo vaidinamą veikėją, o galiausiai tik gražus vaizdas ekrane ir tiek. Matyt ją veikią Kristen Stewart sindromas, kai emocijos yra nereikalingos.
Pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas, gana populiarus aktorius Joshas Duhamelis, taipogi nesukelia didesnių ovacijų, tačiau bent jau jo personažas buvo nuoširdžiai pateiktas. Akyse matėsi meilė vaikams, miestui, jai.
Pats įsimintiniausias filmo personažas priklauso antraplanio vaidmens atlikėjui Davidui Lyonsui. Nuo pat pirmų filmo minučių galima pajausti jo šizofrenijos protrūkį, o kartu ir jausmingai išreikštą antagonistą.
Juostą savo buvimu papildo ir gražuolė Cobie Smulders. Epizodiškai pasirodanti moteris sukelia vien tik šiltus jausmus.
Vaikų duetas, irgi epizodiškai pasirodantis, kartais traukia juostos nykią atmosferą, todėl visgi aktorių kolektyvas apskritai yra priimtinas ir sugebantis praskaidrinti bendrą filmo vaizdą.
Verdiktas
„Saugus prieglobstis“ – tai blogiausiai pateikta Nicholo Sparkso knygos ekranizacija, turinti vos kelias šviesias ir įsimintinas akimirkas peržiūros metu. Banalumu dvelkiantis filmo siužetas, neišdirbti personažai bei visiškai silpna pabaiga, įrodanti rašytojo originalumo stoką, yra dar vienas eilinis neskanus produktas, kuris, kaip saldainis, po truputį tirpsta burnoje, kol galiausiai išvis išnyksta iš horizonto.
Bendras vertinimas: 3/10
Dario Voitukevez
