Nuostabios kino dilogijos „Pragaro vaikis“ ir Oskaro laimėtojo „Pano labirintas“ autorius, savotiško ir šiek tiek groteskiško stiliaus režisierius, talentingasis meksikietis Guillermo Del Toro, pristato pasauliui savo patį didingiausią darbą. Kino kūrėjas net atsisakė režisuoti „Hobitą“, atlaisvindamas režisieriaus kėdę Peterui Jacksonui tam, kad galėtų sukurti šį epinį pasakojimą apie gigantiškų robotų kovas su pabaisomis.
Režisierius kviečia visus efektingo ir nutrūktgalviško veiksmo gerbėjus pamatyti žūtbūtinę kovą dėl Žemės likimo, besitęsiančią vandenynų platumose, atsidurti metalinių Jėgerių viduje su visa įgula bei kartu smogti mirtiną smūgį kraugeriškoms Kaidžu pabaisoms, užvaldžiusioms Žemės planetą.
Apie ką mes čia…
Žemė yra naikinama neregėtos galios pabaisų, vadinamų Kaidžu, kurias pasaulis dar ilgai prisimins. Jokie ginklai negali padėti kovoje su užpuolikais, todėl yra sukuriama programa – Jėgeris. Gigantiški metaliniai robotai, valdomi žmonių, pradeda savo žygdarbį, tačiau, susiduriant su kiekvienu nauju monstru, jų jėgos silpsta. Lieka vienintelė išeitis – nuleisti rankas ir laukti Žemės žlugimo.
Kūrinio vidus
Guillermo Del Toro labai atsakingai parašė scenarijų ir įgyvendino savo idėją plačiuosiuose ekranuose, todėl iki šiol buvę patys efektingiausi filmai, tokie kaip „Transformeriai“, tapo nieko vertais. Šiame filme yra visko, tačiau niūriai ir rimtai papasakota istorija negali nestebinti, nes tenka susidurti su visiškai kitokiu požiūriu į gigantiškas mašinas, o ne banalų farsą, kuriuo dar ilgai žiūrovus maitins Michaelas Bay‘us.
Filmas, turintis itin gerai išdėstytą istoriją, įgauna prasmės. Daug vietos palikta Kaidžu kilmei atskleisti, o intriga, gaubianti monstrus, nepalieką žiūrovų iki pat filmo galo, todėl įtampos filme tikrai netrūksta. Koks yra pabaisų tikslas, siekiant sunaikinti Žemę? Kokie bus jų tolimesni veiksmai? Kokia yra pačių pabaisų kilmė? Į visus šiuos klausimus maloniai atsako patys kūrėjai filmo siužetinės linijos eigoje. Pasibaigus šiam kūriniui, nelieka jokių klausimų, o tai ir yra svarbiausia kuriant filmą.
Neapsieinama be tam tikrų klaidų – juk tai fantastinio žanro juosta – tačiau jos yra tokios menkos, kad jau po akimirkos pamirštama, kad jos išvis egzistuoja. Prisiminkime sceną su robotų transportavimu malūnsparnių pagalba – juk kiekvienas iš jų svėrė po 2000 tonų. Tokiose vietose pritrūksta logikos, tačiau viską kompensuoja didingas ir žiaurus filmo veiksmas. Smagu ir tai, jog veiksmas nevystomas vien tik „Didingoje Amerikoje“ ir pasaulio negelbėja jankiai, kaip beveik visada būna tokiuose filmuose.
Nors ir akivaizdžiai matosi sąsajos su „Transformeriais“ ir Rolando Emmerich‘o „Godzilla“, veiksmo plane šis darbas lenkia abu filmus. Didingos dvikovos tarp Jėgerių ir Kaidžu, kvapą gniaužiantys susidūrimai, staigumas, smūgiai, manevrai ir sprogimai – tai tik labai maža dalis to, kas laukia žiūrovų filmo eigoje. Čia galima tarsi pačiam pajausti dviejų galingų jėgų mūšius, ko negalima pasakyti apie jau minėtus filmus, kur viskas atrodo labai jau nenatūraliai.
Filme trūksta „saldžių“ scenų ir už tai reiškiama didelė padėka režisieriui. Vyriškai vystomas scenarijus, kuriame tiek dialogai, tiek veikėjų veiksmai yra prasmingi. Kiekvienas iš pagrindinių filmo herojų turi ir įdomią istoriją, kuri laikui bėgant atskleidžiama. Nėra per daug humoro, iš tiesų, vos tik kelios scenos su mokslininkais priverčia nusišypsoti. Daugelis filmo režisierių, neturėdami ar nebesugalvodami, ką žiūrovams parodyti, bando juos apkvailinti, pateikdami neskoningas humoro scenas. Šiame filme tokių priemonių imtis neteko, nes Del Toro viską padarė taip gerai, kad filmo metu nebuvo jokių nesusipratimų, kuriuos reikėtu dangstyti komedijos elementais.
Nenuobodžiai pateikiama istorija išlaiko įtampą iki pat didingos pabaigos, o svarbiausia tai, jog šis filmas yra vienas iš retesnių savo žanro atstovų, todėl dėl jo ateities jau pradedama nerimauti vos tik pasirodžius pirmiems titrams. Tikėkimės, kad juosta žiūrovams pasirodys pakankamai gera, nereikės nerimauti dėl pajamų ir galėsime ateityje vėl pasimėgauti gigantiškų robotų kovomis su plėšriais parazitais.
Techninė juostos pusė
Specialieji filmo efektai labai tikroviški. Nei vienoje vietoje nesimato kompiuterinės grafikos, o ir patys monstrai labai realistiškai pateikti. Filmo fonas niūrus, tamsus, kartais pilkas, tačiau būtent tai ir priduoda žavesio, nes naktinės kovos ir miestų sunaikinimai atrodo daug efektingiau už priešininkų susidūrimus dienos metu.
Operatorius, kaip jau ir įprasta, tam, kad labiau pritrauktų žiūrovą prie veiksmo epicentro, bando įvairiais būdais manevruoti savo kamera, o kartu priartinti ir staigiai atitraukti objektyvą, kad sukurtų tikroviškumo įspūdį. Tokį filmavimo stilių matėme ir filme „Žmogus iš plieno“.
Filmo garso takelis nepriekaištingas. Visą laiką girdimi tik epinio pobūdžio skambesiai, signalizuojantys, jog greitai laukia dar vienas galingas susidūrimas su priešu. Garso montažas – tai dar vienas didelis pliusas filmui. Galingas ir kartais gąsdinantis garsas parodo visą juostos jėgą.
Filmo trimatis formatas gana neblogas, nemažai vietų, kur 3D pridavė žavesio, išgąsdino bei pakerėjo. Šiam filmui jis puikiai tiko, todėl galima sakyti, kad visa techninė pusė suderinta be priekaištų kūrėjams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas įdomesnių britų aktorių, visiems žinomas iš filmo „Futbolo chuliganai“, Charlie Hunnam‘as, pagaliau vėl atliko vieną pagrindinių vaidmenų. Labai džiugina jo vaidyba, kuri filmui pridėjo didelį pliusą.
Antraplaniai filmo aktoriai irgi surinkti gana meistriškai. Charizmatiškasis kietuolis, Idrisas Elba, pasirodo visame brutaliame gražume. Komedijų aktorius, Charlie Day‘us, čia pasirodo netipiškame sau amplua. Atvirai kalbant, gana sunkoka į jį žiūrėti rimtu žvilgsniu, ypač po jo pasirodymo filme „Kaip atsikratyti boso?“.
Neapsieita ir be siurprizų. Geras režisieriaus draugas, pats „Pragaro vaikis“, Ronas Perlman‘as, kaip visada stebina savo pasirodymais ekranuose, tad šis kūrinys – ne išimtis. Moteriškosios lyties atstovė, labai greitai kylanti Holivudo laiptais, Rinko Kikuchi, taip pat puikiai atskleidė savo vaidinamą Mako personažą.
Daug kitų filmo aktorių irgi nenuvylė, tačiau ir neparodė nieko, kas būtų verta didesnio dėmesio, todėl pagrindinis juostos variklis buvo būtent šie paminėti aktoriai.
Verdiktas
„Ugnies žiedas“ – tai rimtas atsakas „Transformeriams“, kurie tampa tik nieko vertais vaikiškais žaisliukais prieš galinguosius Jėgerius. Įspūdingiausių kovos scenų, specialiųjų efektų, dinamiškai papasakotos istorijos ir negailestingo brutalumo filmas atmintyje pasiliks ilgam.
Bendras vertinimas: 9/10
Dario Voitukevez
