Stasį Urniežių visi geriau pažinojo kaip kunigaikštį Vildaugą. Jo „Ameeerika...“ skambėjo siaurose senamiesčio gatvėse, kuriose vaikščiojo šimtai į kunigaikštienes įšventintų merginų, už bokalą alaus gavusių paties kunigaikščio rašytą sonetą. Mykolą Pleską visi geriau pažįsta kaip Klecką. Interneto trolį, sarkazmo profesorių, turintį nuomonę apie visas aktualijas ir nemėgstantį komunistų. Rodos, šie du nelabai turėjo apie ką kalbėtis. O gal atvirkščiai – apie labai daug ką. Ir jie kalbėjosi – apie prostitutes Paryžiuje, Vilniaus požemius ir technologijas.
Mykolas Pleskas (Kleckas): Mačiau tave mitinguose, protestuose, eisenose. Nemanai, kad žmonės be reikalo kelia triukšmą ir reikalauja visokių dalykų?
Stasys Urniežius (Kunigaikštis): Atvirai pasakysiu – per mažai kelia to triukšmo. Kokioj Prancūzijoj negautų kokių pašalpų ar dar ko – iškart eitų protestuot. O čia žmonės kenčia, nors kalti yra visai ne jie. Kalti visai kiti - kad nuslepia, kad namą ne vietoj pasistato…
Kleckas: Tai tu sakai, kad mitingų ir visokių protestų, eitynių turėtų būti daugiau. Ir nesvarbu ko jie reikalauja?
Kunigaikštis: Žmonės nesąmonių nereikalauja. Tiesa, apie tą Prancūziją. Man Paryžiuj buvo įdomus nuotykis: mus ryte pažadino ir sako: „Davai, vaikinai, važiuojam greit!”. Buvo apie 10-11 val ryto, mes dalyvavom Pasaulio jaunimo organizacijų dienose. Aš esu jaunimo organizacijos kunigaikštis, tai turėjau dalyvauti. Nusivežė mus į prostitučių rajoną – ten nežinau kiek, gal pusę kilometro, gal kilometras gatvės, kur prostitutės parsiduoda. Visokių ten jų - ir senų, ir jaunų, ir baltų, ir juodų, ir mulačių – didžiulė gatvė! Mane taip sužavėjo! Galvoju kitą dieną (aš vis tiek gi vyrukas): noriu pamatyti dar. Atvažiuoju į tą vietą, bet aš sumaišiau truputį… Galvojau pamatysiu merginų, o ten vyrai parsiduoda! Irgi koks kilometras – su bizūnais plakasi! Aš bandžiau pabėgt, bet tie varteliai atsidaro tik iš išorės į vidų ir reikėjo pereiti visą, o kai grįžau į bendrabutį galvoju: o Viešpatie, kur aš papuoliau, ką aš pamačiau!
Kleckas: Aš 9-erius metus mokiausi senamiestyje, mačiau kaip viskas prasidėjo, kaip išgražėjo. Tu jame ką nors keistum jeigu dabar būtum Tarybos narys?
Kunigaikštis: Keisčiau, labai daug ką. Pirmiausia prisiūčiau šakas Sereikiškių ąžuolui, nes nupjovė. Aš buvau jį pagydęs ir ten buvo suveržta metalu, prisiūtas jaunas ąžuolas ir turėjau puikią karūną jo giliukų... Ir pirmiausiai duočiau įsakymus atkurti mano padarytus darbus: Gedimino kapo kalną, bokštelį nušveisti, kad ten tų šėtonų nebūtų, aukurus atkurti... Ir restauruoti Mergelių ežerą.
Kleckas: Čia kuris ežeras? Pamiršau...
Kunigaikštis: Turim du tarpeklius mes tarp Gedimino kapo kalno ir Trijų Kryžių, Kreivosios pilies, turim mes du slaptus tarpeklius. Dabar ten šiukšlėm užversta, o anksčiau susėsdavo mergaitės su vainikais, ten buvo ežeras ir atjodavo vaikinas, o ant Gedimino kapo kalno buvo trys žiedai... Tie žiedai visada degdavo, nes ten Gediminas yra palaidotas viršuj.
Kleckas: O ar turi kokią senamiesčio vietą, kur eini pamedituot, pabūt, kokią slaptą?
Kunigaikštis: Labai slaptą – Mergelių ežerą. Reikia toj pusėj įkurti vienišų poetų menę vienam iš tarpeklių, šiandien ten dvylika aviečių pasodinau. Aš nuo 1979 metų pradėjau landžioti po požemius, rinkti kaukoles, daug kas ten buvo išplėšta, išdaužyta. Man labai patikdavo nusivesti filologes į ekskursijas su prožektoriais Dominikonų požemiuose. Ten ekskursijų jau neleisdavo, bet mes įlįsdavom pro tokį langiuką. Ten buvo pilna išdžiūvusių žmonių. Jeigu moteris, tai išdžiūvusį vyrą pasideda kaip taburetę, jei vyras – tai merginą. Pasidarydavom stalą, pasidėdavom vyno butelį išdžiūvusiai moteriai ant pilvo ir visą dieną ten praleisdavom. Aš net Bernardinų bažnyčioje gyvenau dvi savaites ant vargonų, nes bendrabučio negavau. Tai per langus įlipdavau, balandžiai ten skraido, o rūsiuose - kaukolių piramidės.
Kleckas: O su merginomis bendrauji ir socialiniuose tinkluose? Pavyzdžiui Facebook‘u?
Kunigaikštis: Ne. Aš net kompiuterio neturiu. Keturi yra Facebook‘ai: Kunigaikščio Vildaugo, Vilgaudo, Stasio Urniežiaus ir dar kažkoks…Bet su manim tai visiškai nesusiję.
Kleckas: Socialiniai tinklai, išmaniosios technologijos visiškai nesiderina su tavo asmeniu. Atrodo, turėtum net nežinot, kas tas kompiuteris...
Kunigaikštis: Tikrai nežinau. Net neturiu iš ko jį nusipirkt. Aš padarytas bedarbiu specialiu tokiu, baudų mokėtoju.
Kleckas: Bet vat žiūrėk, apie Facebook‘ą žinai, tai iš ko žinai? Iš dukros?
Kunigaikštis: Ne. Turiu draugų, kurie įjungia ir parodo: „Žiūrėk, ką apie tave rašo“.
Kleckas: O kaip dėl technologijų? Štai kad ir šitas fotoaparatas - „Samsung NX300" - nufotografuoju tave, paspaudžiu tris mygtukus ir tu jau internete. Ką tu manai apie šiuolaikinę išmanizaciją?
Kunigaikštis: Na kaip, su tuo turim sutikti. Sutikti, kad technologijos nesustabdomos. Dabar dar lėtai, bet po 10 metų...
Kleckas: Robotai vaikščios?
Kunigaikštis: Ko gero, kad vaikščios. Čia yra neišvengiama... vertinu ir technologijas ir antitechnologijas.
Kleckas: O kaip vertini laisvalaikį mobiliajame ekrane? Vis tiek matei kaip jaunimas ten su smartphone‘ais?
Kunigaikštis: Kaip vertinu... Jaunimas dažniau turėtų eit prie Mergelių ežero, pagrybaut, pauogaut, į žvaigždes pažiūrėt...
Kleckas: Bet žiūrėk, jei tie telefonai yra kaip bendravimo priemonė tiem 14 metų vaikinui ir merginai, kai jie nėra šalia?
Kunigaikštis: Na, kad bendrauja, tai gerai.
Kleckas: O turi televizorių?
Kunigaikštis: Taip. Laimėjau bylą dėl Signatarų namų ir man priteisė metų atlyginimą - 4000 litų. Ir aš nusipirkau televizorių.
Kleckas: O ką žiūri?
Kunigaikštis: Labai mažai ką. Anksčiau domėdavausi politika, žiūrėdavau „Panoramą“, o dabar mane traukia religija, traukia meditacijos, knygos – kaip tik skaitau Selindžerį.
Kleckas: Tu vis tiek dažnai įsiverži į vestuves, vakarėlius ir darai performance‘ą, gal atsimeni kokią gerą istoriją?
Kunigaikštis: Daug ką aš prisimenu. Pas labai mūsų mylimą Algirdą Brazauską į kabinetą LSDP būstinėje įsiveržiau su kirviu. Jis kompiuterių irgi neišmanė, buvo kitos pakraipos. Ir su kirviu aš klausiu: „Ką tu galvoji apie dievą?“ O jis nieko, neiškvietė jokios apsaugos, tik žiūri žiūri į mane ir klausia: „Gal nori vyno?“. Ir tada susitaikėm.
Kleckas: Su kirviu? O dažnai su kirviu?
Kunigaikštis: Ne. Šiaip mėgstu su lazda pasivaikščioti, tada japonai labai žiūri.
Kleckas: Girdėjai, kad buvo idėja atkurti monarchiją Lietuvoje, buvo pasisiūlęs vienas olandas būti monarchu. Tai jei atkurtų, tau užtektų kunigaikščio titulo, ar norėtum būti monarchu?
Kunigaikštis: Aš negaliu palikti. Čia iki mirties kunigaikščio titulas man suteiktas, esu popiežiaus įšventintas. Kleckas: O girdėjai, kad Vėsaitę atstatydina?
Kunigaikštis: Taip. Vakar aš mačiau, Samsung‘as rodė...
Kleckas: Tu savo televizorių Samsung‘u vadini? Ne televizorium?
Kunigaikštis: Nu taip.
Kleckas: Klausyk, tave dažnai lygina su Rožyte.
Kunigaikštis: Matai, mes su Rožyte... Aš su ja nesusijęs. Kai su žmona eidavom ledų (tada ji dar nebuvo mano žmona), Rožytė visada prašydavo kelių kapeikų. Labai šauni Rožytė. Ir Nikodemas. Jie į miestą įneša spalvos.
Kleckas: Su ja sutari? Ar nebendrauji?
Kunigaikštis: Bendraujam. Aš jai duočiau ir dabar pinigų...
Kleckas: Bet neturi?
Kunigaikštis: Neturiu.
