Jeigu atvirai, Jonines ketinau pasitikti kaip įprastą dieną, juolab kad nesu nei Janina, nei Janė ir neturiu vaikų ar anūkų, kurie nešiotų šiuos vardus.
Tačiau atsitiko kiek kitaip. Vakar, šeštadienį, (t. y. birželio 22 dieną) į svečius subildėjo nepaprastai gausus giminaičių būrys. Dingtelėjo, už ką gi nusipelniau tokios malonės? Gyvenu viena, vaikai jau suaugę, anūkai taip pat pilnamečiai, tad artimųjų aplankymai man suteikia begalę džiaugsmo.
Ir ką jūs manote? Puikesnės šventės nė įsivaizduoti nebūčiau galėjusi! Jos „kaltininkas“ tapo sesers uošvis Jonas! O aš net buvau pamiršusi, kad jo toks vardas! Kokia beviltiška užuomarša!
Mes visi šokome (kaip kas mokėjome), dainavome, smaližiavome, juokėmės iki nukritimo ir – o dangau! – ieškojome naminiame papartyje (jis – mano senas, ištikimas draugas) žiedo! Na, žiedo neradome, tačiau nuotaika anaiptol nesugedo, ir skambus juokas aidėjo dar ilgai, ilgai...
