Važiavome nusiteikę pasivaikščioti po kalnus, pažinti Slovakijos rojumi vadinamą nacionalinį parką, galbūt nusileisti į bent vieną iš gausybės urvų, bet nemanėme, kad liksime tokie sužavėti. Slovakijoje praleidome tris dienas, o didžiausi įspūdžiai išliko iš paskutiniosios, bet pradėsiu viską nuo pradžių. Pirmą dieną, vos atvažiavę į Aukštuosius Tatrus nutarėme kopti į 2363 m. aukščio Kaprovsky viršūnę. Kadangi rudenį dienos kalnuose darosi itin trumpos, o mes savo žygį pradėjome tik vos vos prieš piet numanėme, kad teks suktis ir leistis žemyn nespėjus pasiekti viršukalnės. Tačiau pasiekus 2 km. aukštį pagavo nesutvardomas azartas, lėtesnius bendrakeleivius palikau keliauti žemyn, o pats pasileidau kone ristele aukštyn. Kalnas darėsi vis statesnis, akmenys ir uolos vis didesnės, rūkas vis tirštesnis, o jėgų vis mažiau, bet viršūnė, atrodo, ranka pasiekiama. Bėgu pirmyn, o ten, pasiekus vieną viršūnėlę, raudonai nužymėtas takas veda tolyn link kitos. Matyt tai, kad turiu šiek tiek žemaitiškų genų ir užsispyrimo neleido pasiduoti. Pirmoji Europietiška, nors ir nedidelė, viršūnė nugalėta! Prieš pat sutemstant pasivijau savo bendrakeleivius ir pajudėjome link kitų savo nuotykių.
Antra diena nuo pirmosios skyrėsi kaip diena nuo nakties. Pylė lyg iš kibiro. Nusprendėme pakeisti kelionės scenarijų ir vietoj Slovakijos rojaus tarpeklių lįsti į urvus, tikintis, kad trečioji viešnagės diena vėl bus giedra ir tinkama kelionei Hornado upės kanjonu. Džiaugiamės pamatę vieną didžiausių ir labiausiai apledėjusių Europoje Dobšinskos ledo urvą, kuris yra saugomas UNESCO pasaulio paveldo organizacijos. Pirmieji turistai šioje oloje lankėsi jau XIX a. pabaigoje. Tą pačią dieną dar pasivaikščiojome viduramžiškame Levočos miestelyje bei aplankėme didžiausios rytų Europoje Spišsky pilies griuvėsius.
Kaip jau minėjau trečioji diena buvo įspūdingiausia. Mūsų viltys išsipildė su kaupu - pabudus pasitiko saulė ir snieguotos Tatrų viršūnės tolumoje. Mes patraukėme prie Hornado upės į "Sucha bela" kanjoną. O ten teko nugalėti visas aukščio baimes ir varomiems adrenalino kopti medinėmis ir metalinėmis kopėčiomis ir tilteliais nutiestais virš keliasdešimties metrų tarpeklių ir krioklių. Nustebino (kartu ir sužavėjo, nes tuo daugiau adrenalino!) žygio trasa įrengta be jokių apsauginių turėklų ir tvorelių. Ne veltui ant informacinių stendų ir lankytojų bilietų puikavosi informacija apie gelbėtojų sraigtasparnių iškvietimą... Bet, manau, visiems, kurie nenukrenta, žygis per Slovakijos rojų tampa vienu didžiausių kelionės nuotykių! Grįždami namo tyliai sau pasižadėjome dar sugrįžti į arčiausiai Lietuvos esančią kalnų, urvų ir rojaus šalį.
Linas Mackevičius
