Tarpušvenčiu Vilniuje ištikimiausi psichodelikos ir kreivos muzikos mėgėjai galėjo apsilankyti „Propagandoje“, šįkart platinančioje VELNIOP ideologijas. Puikiai padarytas plakatas, nostalgiški prisiminimai iš buvusių koncertukų (šis pasispardymas – jau trečiasis) ir niūrus ketvirtadienio vakaras taip ir traukė užsukti. O ir galimybė susigrąžinti lašelį „Mėnuo Juodaragis“ (organizuoja tie patys asmenys) atmosferos tikrai viliojo. Bet dviejų vienodų koncertų niekada nebūna, tad trumpi apibendrinimai iš to, ką pavyko pamatyti/išgirsti/nuvelniopinti.
Didelei nuostabai, žmonių prieš pirmąją grupę buvo nedaug, salėje ryškiai švietė psichodelinė eglė, kurios šviesos ir pačius atlikėjus užgožė. Pirmoji grupė, „Kamanių šilelis“, grojo itin negausiai publikai. Sveikinam jaunimą už originalumą, nematytus instrumentus, kurie primena kaljaną su mygtukais, seną sovietinį spintelės stalčių su stygom ir afrikietišką dūdą. Skambesys tikrai įdomus, kitais metais linkim gausesnės ir aktyvesnės publikos: šoko pora merginų, kurios, akivaizdu, buvo arba padedančios grupės narės, arba šiaip palaikymo komanda. Tuo tarpu, likusiems kiek prailgo stovėjimas ramstant kolonas, baro stalviršius arba stalelių imitacijas. Beje, labai sveikinam už savos kūrybos piešinius, panaudotus foninei vizualizacijai. Dailės pasaulis daug praranda.
„Nüm Nüm“ buvo visai kas kita. Foninė Ivanuškos pasaka, švelni, čiurlenanti ir hipnotizuojanti muzika privertė pamiršti surakintas nugaras ir kojas. Po truputį ėmė rinktis publika, atsirado judėjimo ir viltis, kad vakaras įsisiūbuos. Nostalgija vaikystei su rusiškomis pasakomis nuvijo prie baro, kur buvo galima paskanauti karštų blynų ir puikaus gyvo alaus, taip užmušant šaltį, kuris aktyviai skverbėsi iš visų kampų.
„Driezhas“ išjudino visą salę, neliko nei tinginčių, nei šąlančių. Deja, aštrūs aukšti tonai privertė jautresnių ausų klausytojus lįsti trypti į kampus. Ir visgi, kai didžioji dalis publikos ateina paklausyti „Vilkdujos“, pernelyg ištempti savo pasirodymo nevalia. Tad neilgai trukus baro lankytojų sąrašas pailgėjo – stiprinosi prieš vakaro vinį.
„Vilkduja“ kaip visada stebina. Deja, dideli lūkesčiai kartais priverčia nusivilti. Sveikiname su nauju gitaristu, kurio spontaniškas solo grojant publikoje labai derėjo prie bendros formuojamos atmosferos. Visgi, sugedusio televizoriaus mirgėjimas fone ir ausis draskantys garsai iš kolonėlių nebuvo geriausias derinys. Dirbtinio triukšmo buvo per daug, muzikos – per mažai. Tik ima užkabinti seno gero gabalo garsai, jau imi nejučia trypti ir varyti visus velnius lauk, ir staiga atmosferą suplėšo cypimas, atmosferiniai trukdžiai ar dar kokia velniška PoPo išmonė. Taigi, paliekam priekines eiles sveikesnių ausų savininkams ir lendame paramstyti kolonų gale – kojos jau nebe tos.
Dj Smetona palydėjo išeinančius. Stovėjimo visą vakarą nuvargintos kojos ir stipriai spengiančios ausys neleido pasišokti pagal tėvų ir senelių pamėgtas užstalės dainuškas. Trypčiodami polkutes paliekam Propagandą su viltim, kad atsiras sėdimų vietų ir bus kiek pareguliuotas garsas. Visgi, ačiū organizatoriams už gerą alų, kvapnius blynus, kalėdinius sausainukus ir galimybę nostalgiškai patrypčioti MJR atmosferoje. Trūko tik drakono statulėlių, vienos kitos kėdės ir laimės sausainėlių, bet juk negali viskas būti tobula.
