Sausio 31 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau ne pirmą kartą rodomas premjerinis režisierės Yana Ross spektaklis „Mūsų klasė”, sukurtas pagal to paties pavadinimo dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog spektaklio tema yra apie holokaustą, kuris visiems gerai žinomas nuo mokyklos laikų istorijos pamokose.
Siužetas vyksta viename Lenkijos kaimelyje, kur pačių kaimynų ir buvusių klasės draugų, kluone yra sudeginamos žydų šeimos. Taip, skaudi istorija mums žvelgia tiesiai į akis, tačiau ar tikrai ta pati su faktais apie nužudytų žydų skaičius ir dažniausiai šabloniškai priskirtus skriaudėjus?
Per visą beveik keturių valandų spektaklį scenoje kaip pagrindinį objektą ir tikslą matome žmogų kaip būtybę, žmones kaip draugus ir priešus, santykius kaip draugystę ir kerštą. Visa tai vaizduojama XX amžiaus laike, mažo kaimo bendruomenėje, kur iš „viršaus“ numetamos žaidimo taisyklės, kurios keičiasi vis atėjus naujai valdžiai – nepriklausomas tarpukaris, trumpasis sovietmetis, nacių teroras, ilgoji geležinė uždanga ir šiuolaikinė demokratija.
Šis nuoseklus istorinis pasakojimas apie bendraklasius vyksta nuolat ir betarpiškai besikeičiant veiksmams taip neleidžiant pamesti sukoncentruotą dėmesį. Pradedant nuo kasdieninės klasės, pamokos, šėliojimų, šokių ir kitų lyg ir nekaltų dalykų, tęsiant iki vieno kito tarpusavio „sužvėrėjimo“, fizinio ir dvasinio prievartavimo, šantažo ir deginimo.
Jau taip yra susiklostę, jog istoriją rašo tie, kas ją laimėjo ir visus pragariškus nusikaltimus priteisia vienam kaltininkui – „atpirkimo ožiui“, o nukentėję ar tiems patiems nukentėjusiems padėję žmonės, skelbiami didvyriais ir teisuoliais. Dėti galutinį ir neginčijamą nuosprendį yra visada sunkiausia, nes mes dažniausiai nežinome tiesos, kokia buvo viso to kelionė.
Spektaklis bei visa kūrybinė komanda yra drąsus akibrokštas prieš Lietuvos visuomenę, kuri vis dar atvirai ir be užuolankų negalinčią kalbėti apie savo istoriją. Pasirinktas tragikomedijos žanras su cirko, karnavalo elementais, pjesės spektaklis virsta dekadansu su garsiu groteskišku juoku. Vieni gali tuo pasipiktinti ir nusivilti, tačiau abejingų tikrai neliks.
Ypač teigiamai stebino gausus medijos ir tikslus gyvų garsų panaudojimas spektaklio metu, kuriuos sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka bei videomenininkė Eglė Eigirdaitė. Scenografijos autorius Marijus Jacovskis su pagrindine deklaracija bei visa tema paliko ne vienam žiūrovui skylę širdyje, kurioje slepiasi ir liūdesys, ir ilgas teisingo atsakymo ieškojimas.
Už didelį ir ilgą darbą vertą padėkoti ir pagirti režisierę Yana Ross bei jos suburtą skirtingų kartų aktorių komandą: Miglė Polikevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Vaiva Mainelytė, Monika Vaičiulytė, Aldona Janušauskaitė, Daumantas Ciunis, Dainius Jankauskas, Tadas Gryn, Ramūnas Cicėnas, Paulius Tamolė, Gediminas Girdvainis, Algirdas Gradauskas, Valerijus Jevsejevas, Marius Repšys ir kiti.
