Į raginimą pasidalinti žiniomis apie paskutinio skambučio šventę atsiliepė vilnietė Dominyka. Ji pasakoja apie tai, kaip Paskutinis skambutis buvo paminėtas Vilniaus „Saulės“ privačioje gimnazijoje:
Gegužės 27-ąją, kaip ir daugelis kitų Lietuvos abiturientų, mes paminėjome Paskutinio skambučio šventę. Daugelyje mokyklų, kur mokiniai skaičiuojami šimtais ar tūkstančiais, Paskutinio skambučio šventė yra daugiau masinė. Kuo mūsų šventė buvo ypatinga? Pirmiausia, tokioje mažoje bendruomenėje kiekvienas iš 24-ių abiturientų sulaukia išskirtinio dėmesio. Ir ne dėl to, kad daugelio stereotipine nuomone išlepintiems privačių mokyklų vaikams rūpi materialinė gerovė, o švente, tviskančia šiluma, nuoširdumu ir gėriu.
Abiturientai atvyko į pradinę mokyklą, kurioje savo kelią pradėjo jau tik nedaugelis iš dabartinių dvyliktokų. Nuoširdūs mažųjų vaikučių žodžiai ir mieli pirmųjų mokytojų sveikinimai jau nuo pat pradžių mus graudino. Vedini pirmokų abiturientai pateko į mažytę aktų salę, o vėliau buvo palydėti atgal. Savo auklėtoją vežėme „Mini Cooper“ kabrioletu, išpuoštu saulės girliandomis ir balionais. Ir tuomet nedidukas mašinų karavanas pajudėjo gimnazijos link. Ten mūsų laukė jaunesnieji moksleiviai, sustoję „gyvu“ koridoriumi ir pasitikdami plojimais bei šūksniais.
Šventės organizatoriai – vienuoliktokai – (verta paminėti, kad jų mūsų mokykloje viso labo tik šeši) pateikė nuostabią idėją, būti atsargiems su savo norais, nebijoti padėti kitiems, vertinti ir gerbti kitus. Toliau sekė direktorės sveikinimo žodis ir tėvų palinkėjimas mums.
Mes, dvyliktokai, savo žodį irgi tarėme. Kiekvienas iš mūsų į skrynią įdėjo po sau reikšmingą ir svarbų daiktą: nuo laiškų sau, iki laikrodžio, kabojusio klasėje, su išimtomis baterijomis, kad laikas, kurį praleidome mokykloje lyg sustotų. Juk tai pačios nuostabiausios akimirkos.
Paskutinę pamoką mums tradiciškai vedė Auklėtoja. Ir vėl sugebėjusi skirti kiekvienam asmeninio dėmesio ir įteikusi atminimui po Marko Aurelijaus citatų knygą, palietė kiekvieno širdį.
Tokia ta mūsų, gal netikėtai paprasta, tačiau be proto nuoširdi šventė. Norėjau ja pasidalinti ir su Jumis. Dėkojame Dominykai už pasakojimą!Įkrauk ir tu žinių apie Paskutinio skambučio šventę ir laimėk šaunią knygą!