Sekmadienio vakarą sausakimšoje Vilniaus „Siemens arenoje“ mados gerbėjai nekantriai laukė, kur šįkart juos nuves lietuvių mados genijus Juozas Statkevičius.
Praėjusiais metais kolekcija prasidėjo tylos minute, skirta pagerbti mirusį Juozo tėvą, šįkart jos pradžią paženklino susirinkusiųjų užuojauta šią savaitę žuvusiems Rygoje, įgriuvus parduotuvės „Maxima“ stogui.
Metalinių „akmens luitų“ apsuptyje podiumas švietė nežemiška šviesa, puikus sceninis apšvietimas leido sukurti dieną keičiančios nakties, smėlį keičiančio vandens įspūdį, skambėjo grėsminga žemės drebėjimą menanti muzika. Šių efektų pagalba dizaineris jau nuo pirmosios kolekcijos minutės žiūrovus nuskraidino toli – į Tolimuosius rytus.
Visoje kolekcijoje buvo aiškiai juntama rytų kultūros įtaka – geišų, samurajų drabužių interpretacijos šiuolaikinės moters ir vyro aprangoje. Beje, kolekcijos moteris buvo dvilypė – ji tuo pačiu ir geiša, ir karė – griežtos linijos derinamos su elegantiškais kaspinais, vėduoklinėmis skrybėlėmis ir japoniškais „kasa“ (jap. skėtis). Vyrų ir moterų kostiumai puikiai derėjo tarpusavyje, nors kartais moterų apdarai savo vyriškumu pranokdavo vyriškuosius, taip pabrėždami vis dar neblėstančią metroseksualumo idėją.
Dizaineris palaipsniui keitė spalvų toną: prasidėjusi vienspalviais baltos spalvos tonais, kolekcija nejučia tapo smėlinė, baklažaninė, mėlyna, juoda, ruda, tuomet šokiravo ryškiai oranžiniais ir geltonais tonais, kol vėl grįžo į baltą ir juodą.
Kaip ir kiekviena J. Statkevičiaus kolekcija, taip ir ši turėjo savo išskirtinumų drabužių kirpime ir detalėse – dauguma modelių priminė japonišką kimono, manekenių galvas puošė japoniškų skėčių motyvais sukurtos skrybėlės. Itin įdomus dizainerio sprendimas buvo kelių apsaugų kaip aksesuarų panaudojimas bei diržas, tarsi atliekantis petnešų vaidmenį – apjuostas per pečius, krūtinę ir rankas. Praėjusių metų kolekciją priminė „karkasinės“ trumpos suknelės, išplatinančios ir pabrėžiančios Renesanso moteriškumo simbolį – klubus.
J. Statkevičiaus kūrinius demonstravę modeliai buvo itin profesionalūs, tiek moterys, tiek vyrai nepriekaištingai žingsniavo begaliniu podiumu, pasitikėdami savimi, nepaisydami retkarčiais per didelių batelių. Apskritai, visas pasirodymas buvo teatrališkas ir surežisuotas taip, kad nereikėjo jokių papildomų šou elementų, jokių dėmesį blaškančių reklamų ir dovanų, nors pirmosiose eilėse sėdintieji ant savo kėdžių rado po baltą gvazdiką. Tai ir vainikavo 2014 metų pavasario-vasaros Juozo Statkevičiaus kolekciją – jam einant podiumu, dėvint kimono ir tradicinius japonų sandalus „geta“, po jo kojomis krito balti gvazdikai. Žinoma, reikia nepamiršti, kad prieš tai podiumu žingsniavo garsioji manekenė Edita Vilkevičiūtė, demonstruodama finalinį kolekcijos apdarą – nuostabią vestuvinę suknelę.
Dizaineris, tarsi sveikindamas pavasarį ar atsisveikindamas su praėjusiu etapu, stebint tūkstantinei miniai, „nusiėmė“ savo bardzą, kuri, pasirodo, tebuvo tikroviškai pritvirtinta jo senosios barzdos kopija. 2014 metų pavasarį pasitiksime ir saulę sveikinsime įkvėpti Juozo Statkevičiaus japoniško įvaizdžio ir genialumo.
Nuotraukos Vytauto Pilkausko
