Sąvoka apie bėgantį ir skubantį laiką tada neegzistavo. Laikas nei bėgo, nei skubėjo. Tiesą sakant, tada atrodė, kad laikas išvis nejuda, nes kai tau keturiolika, vienintelis gyvenimo tikslas tai sulaukti vasaros ir toliau sėkmingai luptis odą nuo alkūnių ir kelienų ant šiurkščios asfalto tarkos.
Luktelti iki vasaros buvo likęs pusmetis, kas atrodė visa amžinybė. Tingėdavosi keltis rytais, vakarais nesinorėdavo miego, o pamokų ruošimas su kiekviena diena atrodė vis didesnė bausmė. Lauke motinos gamtos atsiųsta žiema jau buvo gerokai įsilėbavus. Oras buvo panašus kaip šiandien. Sniego nebuvo daug, bet užtat šaltis iš mūsų tyčiojosi lyg koks vestuvių muzikantas, antrą "veselės" rytą svetelius žadindamas.
Meldėmės kas rytą ne Dievui, o termometrui už lango, kuris taip ir nenusileido iki minus 25-ių. Taip ir šalom senam Ikarus'e lyg iš įdėjos, lyg vardan krimtimo mokslo šaknies, kas tada tokia utopija atrodė. Tiesą sakant, pamažu viskas pradėjo atrodyti utopija. Šlykštėjom visi draugiškai, kryptingai. Iš mažų, pūkuotų ančiukų ėmėm augti bjaurūs, kandūs ančiasnapiai. Krūvoje buvome tikri kariai, po vieną tapdavom darželio gėlės...
Taip ir tęsėme kelionę į save. Pas vieną dantyse kancaras, pas kitą dulkė delne nuo paleisto akmens į senos raganos langus, trečias pasakoja apie alaus ir vyno skonį, o mano galvoje - septintokė. Kai esi šeštokas, patikėkit manim, įsimylėti ne "vyriška" prieš "vyrus". Kai tėvai pirmą syk išleido į mokyklos diskoteką ėjau žinodamas ko noriu ir dar labiau įsitikinęs, kad to padaryti neišdrįsiu. Gink Dieve, nerezgiau mintyse ketinimų patalpinti delne jos krūties ar paliesti užpakalį. Tenorėjau šokio, bet buvau nedrąsus, o ir "šaikos" požiūris į "mergas" buvo smerkiantis, todėl trynėmės su kitais "vyrais" ant palangių.
Visiems buvo pradėję rūpėti mergaitės, bet neatsirado drąsiųjų ir gaujos vado nebuvo, kuris parodytų kelią, duotų patepimą, pravestų pro rojaus vartus ir pradėtų naują etapą. Netikėjau, kad taip bus, bet vadu buvau aš. Tiksliau, septintokė mane tokiu padarė. Turbūt labai apgailėtinai atrodžiau visą vakarą vėpsodamas į ją, nes ji pati atėjo ir pakvietė mane pašokti. Šokti aš nemokėjau, bet per visą sėdėjimo ant palangės kelių valandų patirtį ir stebėjimą kaip raivosi vyresni, pamėginau atkartoti judesius.
Nežinau ar man pavyko, bet stogą nunešė su visam. Dvi valandas taršėmės kaip tik galėjom. Su kiekviena minute mano pasitikėjimas jėgomis augo, tarp savo "vyrų" mačiau suvaidintą pašaipą man ir niekaip nepaslėpiamą pavydą. Praėjo dar viena valanda ir šokti jau buvo sunku. Vienbalsiai nutarėm išeit į lauką pailsėti, o be to nuo vis kartojamos "ATC - Im in heaven when you kiss me" dainos visai apkurtom ir nebelabai girdėjom net savo mintis. Išėjom.
Lauke buvo šalta, bet išėjęs iš šokių salės aš jau buvau labiau vyras be kabučių, negu prieš ten įeinant, todėl paėmiau ją už rankos ir pasileidom takeliu į tamsą. Kalbėjom visiškas nesąmones, bet aš nepamiršdavau ir vis paklausdavau ar nešalta. Išėjom be galvų ir be striukių. Sustojom ties stadionu. Žiūrėjom vienas į kitą ir sėkmingai tęsėm sapalionės.
Supratau, kad greičiausiai būtent dabar įvyks kažkas tokio, ko aš supratau norintis, bet dar labiau bijantis, nes visai ne kietą būti kietu "vyru" ir nemokėt bučiuotis. Pradėjau panikuoti, kojos ėmė drebėti. Buvau skaitęs, kad bučinys, tai kažkas nepaprasto. Tai lyg simfonija tavo širdies ritmui ir euforija sielai. Žinojau, kad tiek daug žmonių klysti negali, o šitas žinojimas mane ėmė dar labiau žudyti ir pradėjau daryti savo didžiausią iki tol gyvenime klaidą. Nusprendžiau, kad įtampos neatlaikysiu, nes bijau apsijuokt ir ėmiau raginti eiti atgal, nes šalta. Ji paprieštaravo, priėjo arčiau..
Nutilom ir ji puolė... Dieve, ji sukišo savo liežuvį man į burną ir pradėjo ten juo malti. Vos tik jį iš ten ištraukė, užplūdo dvejopas jausmas. Šleikštulys, nes tai išties pasirodė bjauru, ne dangiška ir visai ne romantiška, bet tuo pačiu žiauriai norėjau dar... Pagalvojau, kad šaltis prastai mane veikia. Buvo gėda, bet gera. Na taip, buvo labiau gera, negu gėda. Iš tikro gėda nebuvo visai, iki kol nereikėjo pareiti atgal. "Vyrai" kažką įtarė. Jai turbūt irgi pasidarė ne visai smagu, kad šitaip ėmėsi iniciatyvos, tad į vidų grįžom atskirai. Ji pro vieną, aš pro kitą pusę. Tą vakarą daugiau kartu nebešokom. Kitą rytą aš nedrįsau jai parašyti, ji man daugiau nebe parašė taip pat.
Galiausiai praėjo trys metai ir mes pasibučiavom dar kartą. Nusprendėm, kad mums tai daryti išeina gerai, todėl vienas kitam atidavėm 4 savo gyvenimo metus. Tai buvo geriausi metai mano gyvenime.
Mantas Mažuolis
