Prieš kelias savaites rašiau apie „Suits“ - labai vidutiniško lygio serialą, skirtą grynai pramogai ir per daug nesistengiantį plėtoti savo draminę pusę. Pirmajame to serialo sezone stebėjau man pačiam nelabai matytą procesą, kuris paliko gana dviprasmišką įspūdį. Ilgą laiką „Suits“ praleido mėtydamiesi tarp procedūriniams ir visada į priekį keliaujantiems serialams būdingų bruožų, tik į sezono pabaigą atrasdami tinkamą jų balansą.
Aš jokiu būdu nelyginu „Suits“ ir serialo, apie kurį kalbėsiu šioje apžvalgoje - „Justified“ - kokybės. Tačiau aspektu, kurį apibūdinau pradžioje, šie du projektai yra labai panašūs. „Justified“ visą savo pirmąjį sezoną praleidžia rinkdamasis tarp procedūrinio tipo bylų, trunkančių vieną seriją ir neturinčių jokios įtakos ateičiai, bei ilgos istorijos pasakojimo, kuris ir yra būdingas visiems geriausiems serialams. Tačiau kas vienam serialui yra pražūtis, tas „Justified“ padaro tokiu unikaliu projektu šių dienų televizijoje.
Serialas yra sukurtas pagal kelis legendinio neseniai mirusio rašytojo Elmore'o Leonardo kūrinius. Kadangi man su knygomis yra labai prastai, aš šio rašytojo iki šiol nebuvau girdėjęs, bet jeigu jums tai padeda, tarp jo kūrinių ekranizacijų yra ir garsieji filmai „3:10 to Yuma“, „Out of Sight“ ir daugelis kitų.
Tuo tarpu „Justified“ centre atsiduria JAV maršalas Reilanas Givensas, kuris yra perkeliamas dirbti į savo gimtąjį miestą Kentukio valstijoje. Be abejo, kaip ir su dauguma tokių atvejų, grįžimas ten, kur užaugai, visuomet reiškia ir tai, jog praeitis vienokiu ar kitokiu būdu pas tave sugrįš.
Visų pirma, aš visada labai skeptiškai žiūriu į tokius pasakymus, kad aktorius tiesiog tobulai atitiko veikėją (ar atvirkščiai), nes tokių atvejų aš tikrai nesu matęs daug. Geriausias pavyzdys man iki šiol buvo, kad ir kaip banaliai jums tai skambės, Robertas Downey Jr. iš „Iron Man“, kuris tame filme tiesiog smaginasi. Bet dabar tokią nuomone man gali tekti permąstyti. Timothy Olyphantas, išgarsėjęs „Deadwood“, kaip Reilanas yra tiesiog nepakartojamas.
Jau „Deadwood“ pastebėjau gana keistą Olyphanto nenatūralumą, kai jis vaikščiodavo nejudindamas rankų ar šnekėjo pro sukąstus dantis, tačiau Reilanui tokios savybės tinka puikiai. Maršalas yra gana senamadiškų pažiūrų ir tai matosi tiek vizualiai, tiek iš jo veiksmų. Nepaisant to, kad jis kaip koks šerifas visada vaikšto su skrybėle, jis laikosi tam tikro savo kodekso, kuris pačiame seriale gal ir nėra per daug pabrėžiamas, tačiau jis tikrai jaučiasi. Kodeksas verčia Reilaną būti ypatingai griežtu; kartais net iki tokio lygio, kad nusikaltėliai galvoja, jog jis juokauja, nors galiausiai jie pajaučia, kad klydo.
Tas senamadiškumas praverčia ir Reilanui, ir Olyphantui. Givensas neturi per daug pažįstamų ar draugų (nors, kaip jau sakiau, savo gimtajame mieste jis jų susitinka), kadangi jo požiūris su dauguma žmonių tiesiog nesutampa. Dažniausiai tai ir sąlygoja sukaustytą Reilano gyvenimo būdą, kuris seriale yra puikiai pateikiamas. Timothy Olyphantas tikrai yra vienas pagrindinių aspektų, kurie išskiria šį serialą iš didžiulės šių dienų televizijos projektų krūvos.
Tačiau pats pagrindinis aspektas yra tas, apie kurį kalbėjau pradžioje. Prieš žiūrėdamas serialą, apie jį buvau girdėjęs tik nuotrupas (dažniausiai susijusias tik su Reilano senamadiškumu) ir tikrai tikėjau, kad tai bus įprastos struktūros serialas, visuomet judantis į priekį. Pirmosiomis serijomis dėl jo procedūrinių motyvų aš nusivyliau, bet ilgainiui tai man tapo didžiuliu atradimu.
Turbūt žiūrėdami CSI ar panašius serialus pastebėjote, kad visose bylose svarbiausią vietą užima tyrėjai. Ar tai būtų policininkai, ar advokatai, ar gydytojai, visi jų klientai pasirodo epizodiškai. Čia yra atvirkščiai. Kiekvienoje serijoje (bent pusę sezono) atsirasdavo nauji veikėjai ir Reilanas su kolegomis būdavo antrame plane, tik tam, kad byla vienokiu ar kitokiu būdu būtų išspręsta. „Justified“ kiekvienoje serijoje naujiems veikėjams labai greitai sugebėjo sukurti asmenybę ir ją plėtoti iki pat galo. Tokio sumanymo aš niekada nebuvau matęs (ir nesakau, kad jis niekada nebuvo sukurtas iki tol), todėl mane jis pribloškė ir savo originalumu, ir išpildymu.
Pirmajame sezone į konkrečią istoriją buvo įšokta praėjus pusei (o gal net dviems trečdaliams) sezono ir tai man buvo turbūt vienintelis, bet gana rimtas nusiskundimas. Ta istorija neišlindo iš niekur - pagrindinis blogietis Boidas buvo pristatytas ir pirmojoje serijoje, išlįsdavo jis ir vėlesnėse, tačiau koncentravimasis vien tik į jį galiausiai atėjo per daug staigiai. Paskutiniosiomis serijomis buvo pristatyta ganėtinai daug jau ilgam pasilikusių veikėjų, kas tarsi buvo naujas sezonas senojo viduryje. Vėlgi, kitų serijų aš dar nesu matęs, bet panašu, kad procedūrinių motyvų „Justified“ atsisakys, kas turbūt parodo, jog sezono pradžioje serialo kūrėjai eksperimentavo, ir tai darė tikrai sėkmingai.
„Justified“ turi dar vieną bruožą, kurio aš paprastai nepastebiu, bet tikrai turėčiau. Tai dialogas, kuris čia yra stulbinantis. Ne ta „Mad Men“ ar „The Wire“ sudėtingąja prasme, bet atvirkščiai - būtent savo paprastumu. Seriale yra daug ilgų pokalbių, bet jų nėra nuobodu klausytis, kadangi linksmų intarpų čia yra labai daug, o veikėjai nėra iš tų, kurie kalbėtų simboliais ar apsimestų esantys poetais. Tuo „Justified“ ir išsiskiria - serialas žavi savo paprastumu ir nesistengimu užsibrėžti per daug. Pirmajame sezone visi serialai privalo eksperimentuoti ir tie bandymai „Justified“ pasisekė puikiai.
Vertinimas: 8/10
