Procedūrinio tipo serialai yra vertinami gana dviprasmiškai ir nėra sunku suprasti, kodėl. Iš vienos pusės, tai yra neįpareigojantys projektai, kuriuos galima žiūrėti bet kada. Jūs galit būt matę pirmojo sezono seriją ir dabar pažiūrėti septintąjį sezoną ir yra didelė tikimybė, kad jūs puikiai suprasite, kas vyksta. Procedūriniai serialai, tokie kaip CSI frančizė, nesikeičia arba keičiasi labai lėtai, tačiau jų reitingai visuomet būna stulbinantys (šiuo metu populiariausias serialas JAV be konkurencijos yra NCIS).
Iš kitos pusės, tokie projektai iškreipia žmonių supratimą apie televiziją. Prisižiūrėję „Hauso“ ar dar ko nors, žiūrovai bando atsipalaidavę žiūrėti „Mad Men“ ar kitą į priekį nuolat judantį kūrinį ir tai jiems tiesiog nesiseka. Procedūriniai ir vietoje nestovintys serialai skiriasi labai stipriai, bet viename projekte buvo pabandyta juos abu tiesiog sumaišyti.
USA kanalas JAV yra garsus dėl savo lengvai žiūrimų serialų, kurie dažniausiai būna dramų ir komedijų mišiniai. Tie, kurie matė ir Lietuvoje rodytus „Psych“, „Monk“ ar „Burn Notice“ su manimi tikrai sutiks. Todėl prieš žiūrėdamas „Suits“ žinojau, kad nepamatysiu jokių draminių aukštumų, bet bent iš girdėtų atsiliepimų tikėjausi, jog šis serialas bus šiek tiek geresnis už kanalo vidurkį. Norėčiau tai pasakyti ir jums, bet atrasti pagirtinų dalykų iš draminės pusės čia sunkoka.
Pagrindinė istorija seriale tikrai nėra originali ir tai yra aišku jau nuo pat pirmųjų serijų. Jaunas vyrukas Maikas Rosas užsidirba pragyvenimui laikydamas testus už žmones, norinčius studijuoti teisę. Šia nelegalia veikla jis gali užsiimti dėl to, kad yra genijus. Na, bent jau teisėje.
Maikas turi stulbinančią atmintį ir sugeba atsiminti kiekvieną detalę, kurią kada nors yra perskaitęs ar matęs. Vieną dieną jis netyčiomis pakliūva į atranką, kurią, bandydamas išsirinkti naują partnerį (su teisiniais terminais nesu tinkamai susipažinęs, bet angliškai tai skamba associate), rengia jau daug pasiekęs teisininkas Harvis Spekteris. Problema ta, kad firma, kurioje jis dirba – „Pearson Hardman“ – priima tik Harvardą baigusius jaunuolius, tačiau matydamas Maiko potencialą Harvis priima šį vyruką į darbą ir jie kartu privalo saugoti didelę paslaptį.
Aiškaus pagrindinio veikėjo šiame seriale nėra. Vizualiai šią vietą užima Maikas, bet didžiulę svarbą čia turi ir Harvio istorija bei kartu šių dviejų veikėjų patiriami nuotykiai. Visgi stebuklų bet kokiu atveju nėra – veikėjai yra labai paviršutiniški ir visi su jais susiję įvykiai, kurie turėtų būti labai svarbūs ar netikėti, yra tiesiog daugybę kartų matytos klišės. Tarp jų yra ir Maikas kaip visiška savo boso priešingybė dėl to, kad jam labai rūpi sąžiningumas, bene blogiausia teisininko savybė. Nesutarimų šioje srityje daug, tačiau jie dažniausiai baigiasi pasišaipymu iš Maiko patirties neturėjimo, kas turi prasmę tik pirmosiose serijose ir ilgainiui pradeda įkyrėti.
Svarbiausias žmogus Maiko gyvenime yra jo močiutė, užauginusi berniuką po tėvų mirties. Su ja yra susijusios rimčiausios serialo akimirkos – nors anūkas ir senolė tarpusavyje dažnai juokauja, o kartu jie yra matomi retai, močiutė kreipia Maiką reikiamu keliu.
Vaikinas turi ir stereotipinį blogą draugą Trevorą, įstūmusį jį į narkotikų verslą. Harvio pastangomis ši draugystė nutrūksta, bet jos atomazga buvo neabejotinai geriausia šio sezono vieta. Bet, kaip jau sakiau, į asmeninį veikėjų gyvenimą yra lendama minimaliai ir mes jų paprasčiausiai nepažįstame.
Visko centre atsiduria Harvio ir Maiko santykiai, kurie ilgainiui tampa labai monotoniški. Iš pradžių viskas atrodo įdomu – pakankamai jautrus jaunuolis ir emocijų nereiškiantis jo bosas pešasi gana dažnai ir stebisi iš vienas kito savybių. Bet vėliau, kai jie vienas kitą geriau pažįsta ir susidraugauja, įdomesnių akimirkų šioje istorijoje nebelieka. Viskas tiesiog tampa paprastu „senas policininkas/naujas policininkas“ filmo scenarijumi, kuriame paaiškėja, kad senbuvis yra pakankamai žmogiškas veikėjas.
Vienu šio serialo pliusų būtų galima įvardinti antro plano veikėjus, kurie šiuolaikinėje televizijoje vis dažniau tampa svarbesniais už pirmą planą. „Pearson Hardman“ taip pat dirba geriausias Harvio draugas (jeigu jis tokių ir turi) Luisas. Jis yra prastoką humoro jausmą turintis, visų ir darbe, ir socialiniame gyvenime ignoruojamas žmogus, besistengiantis dėmesį į save atkreipti nedorais poelgiais. Jaunoji Reičel dirba man nelabai suvokiamą darbą, kuriame turi viskuo padėtį viršesniais už save (profesija angliškai vadinasi paralegal), bet vienintelė jos užduotis yra tapti Maiko susižavėjimo objektu.
Dona yra itin linksma Harvio sekretorė, kuri yra turbūt geriausia serialo veikėja, pastoviai sugebanti pasakyti ką galvoja, esanti visuomet linksma, bet sugebanti išreikšti pačių įvairiausių emocijų ir esanti rimta priešininkė Džoanai iš „Mad Men“. Džesika yra kompanijos vadovė, bet ji čia atlieka tik viršininkės, sugebančios pagrūmoti pirštu, vaidmenį.
Labiausiai erzinantis dalykas čia vėlgi yra tas paviršutiniškumas. Su tinkamais scenaristais, Luiso vienišumas ar Donos ir Harvio subtili draugystė galėtų būti neįtikėtinos siužeto linijos, bet jos, sąmoningai ar ne, yra nuleidžiamos pusiau juokais.
Noriu tikėti, kad čia yra pusiau procedūrinis serialas, todėl nesudėtingus veikėjus galima iš dalies pateisinti. Bet kas labiausiai trukdo žiūrėti šį serialą, tai nesuvokiama jo struktūra. Ne veltui pradžioje minėjau, kad čia yra įprasto ir procedūrinio serialo mišinys – naujos bylos čia yra kiekvieną savaitę, bet dėmesys joms visuomet būna minimalus ir pastoviai yra bandoma kelti intrigas tarp veikėjų. Rezultatas? Nėra nei normalaus bylos sprendimo, nei įtikinamos draminės pusės. Čia yra bandoma padaryti visko labai daug, bet geriausiu atveju išeina tik vidutinybė.
Neaiškumas slypi ne tik žiūrint plačiai, bet ir kiekvienoje serijoje. Labai bloga „Suits“ yda yra nesugebėjimas išlaikyti minties tėkmės. Beveik be išimčių serijos yra pradedamos su viena daug žadančia istorija, ilgainiui ji yra numetama, o serija baigiama visai su ja nesusijusiais įvykiais. Protinga bent jau tai, kad prie pradinių temų dažniausiai negrįžtama ir neatrodo, kad jos pakartotinai būna atkapstomos iš niekur.
Bet čia viskas panašu į tai, kad kūrėjai tiesiog nepažįsta savo serialo. Pirmas sezonas visada būna eksperimentinis, bet čia bandymų buvo per daug – pastoviai buvo jaučiama, kad scenaristai kaip maži vaikai nuo vienos istorijos bėgiojo prie kitos ir bandydavo sumėtyti pėdas, tačiau tokie triukai prie kokybės, kurios aš čia ir taip per daug nesitikėjau, visai neprisideda.
Vaidyba seriale yra vienas iš pozityvių aspektų, kadangi ji bent jau nesugeba suerzinti. Maiką vaidinantis Patrickas J. Adamsas yra ganėtinai neblogas aktorius ir Aktorių gildija jį yra nominavusi už vaidybą, bet kažko per daug netikėto tikrai nepamatysite. Doną įkūnijanti Sarah Rafferty privalo turėti šiokį tokį talentą vaidindama išraiškingą veikėją ir ji tai parodo. Legendinė Gina Torres vaidina Džesiką, bet ji čia rimto darbo, kaip ir dauguma kitų aktorių, turi labai mažai, todėl dėl scenarijaus trūkumų sunku spręsti apie tikrąją jų vertę.
Pagrindinį savo tikslą USA pasiekė – „Suits“ žiūrėti yra gana smagu. Jeigu jūs tiesiog norite prastumti laiką ar atsipalaiduoti neieškant rimtų dramos elementų, šį serialą žiūrėti tikrai galite. Humoras tikrai yra viena stipriųjų jo pusių, nors šiuo atveju labiau rekomenduočiau pasižiūrėti lengvą dvidešimties minučių komediją. Visgi savo šūkio, kurio link pašaipų tikrai yra nemažai, USA vėl neišnaudojo – tikrai nepanašu, kad šiame kanale „Characters Welcome“ yra įgyvendinamas. „Suits“ žiūrėti gal ir yra smagu, bet kai šiais laikais turime tokį gerą pasirinkimą ir iš procedūrinių, ir iš įprastų draminių serialų, neaiškiai sukaltas teisininkų gyvenimas įkrenta į žemo lygio vidutinybių sąrašą. Kita vertus, tokie yra dauguma vasarinių serialų.
Vertinimas: 5/10
