Šiek tiek paradoksalu, kad būtent režisierius O. Koršunovas jau ne pirmu spektakliu keliasi į visai kitas ne tik erdves, bet ir neišmintas emocinių išgyvenimų amplitudes. Supažindinęs Lietuvos publiką su įvairiausio rango šoką ir siaubą keliančiais – ar turėjusiais kelti – efektais scenoje, prisiminus, pavyzdžiui, brolio ir sesers meilę „Ugnies veide“, televizinę ir apskritai medijų pažangą išpranašavusį „Shopping and Fucking“ ar žodyno sklaidą Mariaus Ivaškevičiaus parašytame „Išvaryme“, režisierius O. Koršunovas brėžia kardinaliai priešingą liniją. Spektaklis „Dugne“, tada „Krepo juosta“ pagal Samuelio Becketto pjesę, o 2013 metų rugsėjį pristatyta „Žuvėdra“ pagal teatro titano Antono Čechovo dramą rodomi toje pačioje taurelės dydžio repeticijų salėje. Joje publika beveik pati tampa lyg aktorė, vaidinanti ir kurianti interaktyvų spektaklio veiksmą. Kone fiziškai prie publikos priartėjęs teatras, kuriame pastabą „patrauk kojas ir išmok normaliai sėdėti“ gali gauti bet kas ir pelnytai.
Šiuolaikiniame teatre tekstas (ne visada, bet dažnai) – tik pretekstas įgyvendinti tam tikrą idėją, o ne pateikti konkretaus kūrinio interpretaciją. Išties spektaklyje „Dugne“, kurio premjera įvyko 2010 m., originalų pjesės tekstą režisierius sumaniai ir taupiai panaudojo taip, kad šis tik veiktų kaip vėžės, vejančios emocinę giją ir neleidžiančios pasiklysti. Kuriama iliuzija, kad teksto apskritai nėra, jog tai, kas matoma „scenoje“, tėra žmonių įprastas vakaras su degtinės buteliais, apgulusiais stalą, kur manifestiniai sakiniai – žmogaus, o ne personažo mintys. Taigi jie ginčijasi tarpusavyje ir tiesiogiai atakuoja publiką. O už tai aktoriai atsidėkodami ir nesididžiuodami pakviečia prisijungti prie paskutinės vakarienės paprastą žmogų ir kartu išlenkti stiklą, užkandant simboliniu Kristaus kūnu. Teatro principas čia ir dabar įgauna ryškiausią savo kūną, kaip galima įtarti, per kiekvieną spektaklį, kai žiūrovo ar žiūrovės reakcija gali būti ypač netikėta ir sugriaunanti visas keturias teatro sienas. Šįkart (sausio 12 d., 19 val.) tikru improvizacijos karaliumi tapo aktorius Dainius Gavenonis, kuris užsimiršusiems turėjęs net priminti, kad dabar jau vaidinąs ir sakąs pjesės tekstą, o ne šiaip pokštaująs.
Spektaklis apie žmonių kompaniją, išgyvenančią nenutrūkstamą kartėlį ir jame ieškančią pateisinimo, dėl to, kas yra dabar, kur jie atsidūrė. Perkuriantys savo praeitį čia ir dabar, kad meluodami kitiems apgautų save. Galbūt panašiai kaip tikri aktoriai ir aktorės scenoje, tik ne tam, kad pergudrautų save, o susirinkusią publiką.
Beveik visi veikėjai – kandūs ir nepakantūs ne tik sau, bet ir kitiems, todėl neretai pasigirsta juokas, išprovokuotas skoningai. Apskritai, drįsčiau pažymėti, kad susidorota su vienu iš pavojų ir nelengva užduotimi, t. y., kad spektaklis apie balių nevirstų brutalia ir buitine baliaus kopija, iš kurios būtų galima tikėtis mažų mažiausiai leksikos, atleistinos tik „Išvaryme“. Nevirto, nors buvo ir muštynių (visi, o ypač Nelės Savičenko vaidinama Kvašnia), šokio (aktorius Giedriaus Savicko Alioška), naivumo (Rasos Samuolytės Nastia), nepripažintų titulų (Dariaus Meškausko Baronas), kupranugarių (Medvedevas Rytis Saladžius), intencija žudyti (Juliaus Žalakevičiaus Bubnovas), maldos (Tomo Žaibaus Totorius) ir negalėjimo gerti (Klesčius ir Jonas Verseckas). Kiekvienas ir kiekviena su priskirtu įvaizdžiu sumaniai įšokančia ir punktualiai pasitraukiančia iš dėmesio centro.
Jautri pabaiga ir kiti tekstai, tapę literatūros paveldo auksu, suskamba Dariaus Gumausko balsu, kuris vaidino Aktorių, ir įkūnijo viltį ir tikėjimą neišsipildžiusiais idealais.
