Spektaklio ,,Mėšlungis“ režisierė R.Urbonavičiūtė: „Apsinuoginimas paaštrina pjesės tragizmą“ (nuotraukos)

Lapkričio mėnesį duris užversianti ,,Fluxus“ ministerija,paskutinį kartą po savo stogu priglaudė Užupio teatro pastatytą spektaklį ,,Mėšlungis“. Pagrindinius vaidmenis jame įkūnijo aktoriai Rasa Strauzaitė bei Linas Barauskas. Nors salė buvo sausakimša, tai žiūrovams nesutrukdė mėgautis spektakliu ir įsijausti į dramatiškai pasibaigusią meilės istoriją. Plačiau apie spektaklį pasakoja režisierė – Rita Urbonavičiūtė. Kokią idėją bandėte įkūnyti šiame spektaklyje? Šis kūrinys apie meilę ir išdavystę.  Apie tai, kaip negalime pakeisti savęs. Pagal Kazio Sajos pjesę ,,Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais“ pastatytas spektaklis, griauna mitus apie klasikinę lietuvių dramaturgiją, atskleidžia netikėtai jausmingas prasmes. O jeigu? Jeigu turėtum galimybę viską atsukti atgal? Kertu lažybų – nuo savęs nepabėgtum ir nieko negalėtum pakeisti. Kokios vertybės žiūrovui pateikiamos,,Mėšlungyje"? Mėšlungis čia ir tikras skausmas, ir metafora – kai žmogus jau nieko nebenori, ar nebegali norėti, yra pasiekęs dugną ir nemato vilties. Žmogus dar vaikšto, dirba, džiaugiasi, mylisi, tačiau jis jau būna miręs. „Mėšlungis“ ir yra ta tarpinė būsena, kai žmogus dar „nemiręs“, bet gyventi jau nebegali. Tai sąstingis, vienatvė, tai skausmas širdy, kojoj... Mėšlungis – tai būsena. Būsena,  kurią šiuo metu Lietuvoje išgyvena daugelis jaunų žmonių. Kokia apsinuoginimo prasmė spektaklyje? Ką žiūrovui tuo norėta pasakyti/įteigti? Apsinuoginimas paaštrina pjesės tragizmą ir atvirumą, kuris paskatina žiūrovą pažvelgti  į šios istorijos skausmingus išgyvenimus ne tik plačiomis akimis, bet ir širdimi. Kodėl pasirinkote būtent šią Kazio Sajos pjesę? Pasiilgau jausmų. Noriu dialogo su žiūrovu, noriu dalintis patirtimi ir išgyventais, o ne išgalvotais jausmais. Noriu klausti, diskutuoti ir kartu atsakyti sau, galbūt ir kitiems į klausimus: kas yra meilė, ištikimybė, išdavystė? Ši istorija aktuali šiandienai. Ypač, kai vedybomis ir skyrybomis žaidžiama tarsi šachmatais. Noriu suprasti kas atsitinka, kad kartu gyvenantys žmonės tampa svetimi vienas kitam? Kodėl vis dažniau moteris ir vyras tarpusavyje nesusikalba? Kaip mes paveikiam kitų žmonių likimus? Iš kur gimsta išdavystė? Bet pagrindinė priežastis, kodėl buvo statoma ši pjesė – tai mano mokiniai aktoriai, kurie išaugo ir tapo būtina išbandyti jėgas sudėtingesniuose darbuose. Kaip su vaidmenimis pavyko susidoroti aktoriams? Įkūnyti Elijos ir Vytauto Kentros personažus pasirinkau dar jaunus, tačiau savo vaidmeniui puikiai atsiduodančius aktorius. Puiku, jeigu kartu dirba tokie aktoriai, kurie eina tuo pačiu realybės tuneliu ir kvėpuoja tuo pačiu ritmu. Tada galima ir žiūrovus užkrėsti, sudominti, sužavėti, įtraukti.  Gerbiu šiuos žmones.  Jie į kūrinį atneša savo matymą – tik taip gimsta bendra kūryba. Kaip skiriasi žiūrovų reakcija į šį spektaklį? Ar kiekvieną kartą ji būna skirtinga? Skaudi Elijos ir Vytauto Kentros meilės istorija suteikia žiūrovams galimybę pamąstyti,  pajausti save, savo likimą ir atmerktomis akimis apsidairyti aplinkui. Tai sunki, bet prasminga kelionė į save, skatinanti keistis, išsivaduoti iš sąstingio, iš naujo atrasti meilės prasmę. Nuotraukos Aušrinės Dambrauskaitės ir Užupio teatro