Nors pati avangardinio spektaklio „Medėjos link“ režisierė Emma Dante ir neatvyko į sostinę, penktadienį „Menų Spaustuvėje“ susibūrę kiek netradicinio teatro mylėtojai turėjo unikalią progą pasmaguriauti specialiai „Sirenų“ festivaliui italų teatro, kino ir baleto kūrėjos pasiųstomis vaišėmis iš aistromis ir karščiu alsuojančios Sicilijos.
Senovės graikai buvo viena tautų į Sicilijos salą atgabenusios tokius pažangiosios viduržiemio jūros baseino kultūros atributus kaip vynuogynus, migdolus ar alyvmedžius. Atsilygindami už šią maną ir dabar kai kurie Siciliečiai tapatina save būtent su helenistine kultūra, o ne Italija. Šis kultūrinis tiltas – vienas esminių pagal Euripido tragediją sukurto spektaklio fundamentų, įgalinantis iškelti nagrinėjamą išduotos moters problemą į ne tik laiko, bet ir geografinį kontinuumą.
Dar vienas raktas į režisierės sumanymo šerdį – kalba ir muzika. Visi, išskyrus atvykėlę Medėją, valandos trukmės spektaklio-koncerto personažai kalba sicilietiška tarme. Taip itališkumui suteikiamas svetimšalio matas. Sunku parinkti tinkamus žodžius, norint apibrėžti muzikos svarbą – jos dominantė akivaizdi nuo pat reginio pradžios.
Pagrindinis brolių Enzo ir Lorenzo indėlis į kūrinio audinį – raudų forma atliekamų dainų sodriais potėpiais nutapytas Medėjos vidinio skausmo pasaulis. Tai lyg ir patvirtina, kad patriarchališkos visuomenės girnų iki reprodukcinės funkcijos redukuota moteris neturi ypatingos laisvės reikšti savo jausmų. Ir taip temperamentingo, vizualaus ir plastiško spektaklio emocinis stipris suintensyvinamas iki maksimumo. Tiesa, man truputėli gaila, kad scenoje, kurioje Medėja iš Kreonto sužino, kad turi palikti miestą – jos šokiui akompanuojanti į monologą savo formą panaši rauda nebuvo verčiama į lietuvių kalbą – jutau prarandąs kažkokią jungtį.
Reginys prasideda nuo penketą čiauškalių moterėlių vaizduojančios scenos – visas jas vaidina vyrai. Vienas paskalas keičia kitos ir netrukus prakalbama apie „vargšę beprotę“ Medėją ir ją besilaukiančią į kitą „patelę“ iškeitusį „atmatą“ Jasoną.
Pastarojo greičiau patriarchalizmo pagimdyto socialinio konstrukto, o ne žmogaus visame savo buvimo unikalume ir tarp meilės ir neapykantos savo kūdikiui besiblaškančios Medėjos konfrontaciją vaizduojančioje scenoje savo monologe Jasonas tarsteli, kaip būtų gerai, kad giminės pratęsimui nereikėtų moterų.
Spektaklio kulminacinėje scenoje Medėja pasmaugia savo naujagimį. Peiliu nešinas beribio sielvarto dėl neįvykusio giminės pratęsimo akto apimtas Jasonas maldauja moters nutraukti ir jo gyvybės siūlą. Tai taip pat svarbus akcentas – kūrinyje aiškiai justi, nors ir nebyliai, paskutiniojo žmogaus problema.
Apskritai šį spektaklį reikia išjausti, išregėti, išgyventi, išbaidyti jo priešingus polius apimančią emocinę gilumą, o ne aprašinėti, tai tikrai ne tas atvejis, kai galėtum pasakyti: „buvo neblogai, truko valandą, bet galėjo būti 45 minutėmis trumpiau“.
