Spausdinti tekstą apie įvykusį koncertą grupės muzikinio pasirodymo dieną man pasirodė problematiška idėja, todėl nutariau palaukti, kol galutinai nutils „Sirenų“ gausmas (luktelkite ir ši painiava jums bus išaiškinta). Tiesiog nesinorėjo savo profaniškomis „įžvalgomis“ daryti spaudimą potencialiems festivalio uždarymo renginio lankytojams.
Dabar grįžtame prie pirmojo sakinio: techniškai spalio 5 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro lankytojų teismui ekscentriškumu trykštantis britų kabaretiškasis post-punk trio „Tiger Lillies“ pateikė savo, kaip teigiama anotacijoje, spektaklį pagal vieno įtakingiausių anglų poetų romantikų Samuelio Tayloro Coleridge poemą „Eilės apie seną jūreivį“ („The Rime of the Ancient Mariner“).
Visgi niekaip neapsiverčia liežuvis reginio pavadinti spektakliu tikrąją šio žodžio prasme – taip, muzikinis grupės pasirodymas tikrai labai teatrališkas ir impozantiškas, tačiau kaip dešros nevadiname kiaule, taip ir teatrališko koncerto nesinori vadinti spektakliu.
Teko girdėti ir kiek nusivylusių atsiliepimų – žmonės mokėjo pinigus tikėdamiesi išvysti būtent vaidinimą, ir pats mačiau kas keliasdešimt minučių salę paliekančių žmonių grupeles. Atrodo, nepasidomėjai, kur eini – pats kaltas, tačiau galbūt kitąkart tikrai vertėtų pabrėžti dominuojančią pasirodymo pusę. Antra vertus, smagu, kad pagaliau vėl šioje šalyje žmonės gali ploti nemažus pinigus į renginį ir tiesiog išeiti vos po 20-ies minučių. O sakom, kad blogai gyvenam.
Paburbėjom, ir pakaks. Pusantros valandos trunkanti albatrosą nupyškinusio ir taip nelaimę visai laivo įgulai užsitraukusio jūreivio istorijos pateikimo būdas – išties novatoriškas.
O veikia ši sapnų burbuliukus gaminanti mašina štai šitaip: scenoje stovi atlikėjai, prieš juos ir už jų esti perregimi ekranai į kuriuos projektuojamas vaizdas – taip kuriamas trimatis realybės ir fantazijos sinergijos modelis. Neįmanoma nenuvertinti animacijos ir fotografijos autoriaus Marko Holthuseno indėlio į šį retą reginį – meistriškai tarp S. T. Coleridgo ir pačių „Tiger Lillies“ estetikų prabalansavęs kūrėjas suteikė susirinkusiems galimybę tiesiog pačiupinėti tamsios, likimo ir giluminių žemės dėsnių persmelktos atmosferos.
Šviesius peizažus mikliai keičia itin įspūdingi peklos vaizdiniai. Štai gal pats dievas už virvučių nuleistų, atplasnoja paukštis, kartais išlenda gana negrabūs žmonių siluetai, kaip, pavyzdžiui, tikriausiai, laivo kapitono ar kito viršesnio įgulos nario kopuliacijos akto su jaunu berniuku imitacija, o kur dar it iš vaikiškų spalvinimo knygelių iškirptos bangos ar milžiniška grupės narius suryjanti žuvis. Išties gražu pažiūrėti, įdomu susipažinti, tačiau kad ir kaip nesinori menkinti net trijų metų darbo, bet „spektaklis“ prailgsta, ypač neprisiekusiems trio gerbėjais.
Reziumė: buvo neblogai, reginys truko pusantros valandas, o galėjo – bent perpus trumpiau, nes ilgainiui pradėjai jaustis atsidūręs kokioje tai mokslų pasiekimų parodos prezentacijoje, o ne dramos teatre.
Na, o brechtiškieji „Tiger Lillies“? Jie čia pačioje tikrojoje savo stichijoje. Kiek šaižus Martino Jacqueso falcetas tampa savotiška platforma visai nelaimingo jūreivio odisėjai. Kartais jis veblena, kartais rodosi, kad ima gargaliuoti ar dar kaip sunkinti žiūrovo dalią.
Ar buvo verta eiti į šį pasirodymą? Manyčiau, kad nekalbant apie „Tiger Lillies“ gerbėjus, eksperimentų ir technologijų apologetai išties neturėjo labai kuo skųstis. Tradicinio teatro „sarginiai šunys“ (gal negražiai skamba, bet smagiai) ir visokio plauko paskui madų vėjus besiplaikantys snobai – jau kitas reikalas. Bet kokiu atveju, laikas parodys, kiek ši technologija perspektyvi.
Aleksandras Rimdžius
