Neseniai pralėkusi balandžio 1-oji – juokų ir melų diena, kuomet be sąžinės graužaties, galėjome išsijuosę meluoti, apgauti ir iš to tik smagiai pasijuokti. Būtent šią dieną Vilniaus mažasis teatras savo publiką jau 13 metus linksmino spektakliu „Revizorius“.
Kad būtų paprasčiau kalbėti apie režisieriaus Rimo Tumino pastatytą „Revizorių“, pagal N. Gogolio kūrybos motyvus jau galime veiksmą įsivaizduoti nedideliame XIX a. Rusijos miestelyje. Atsiunčiamas pranešimas apie būsimą revizoriaus atvykimą, kuris sukelia ant kojų visus to mažo miesteliūkščio valdininkėlius. Be abejo, subruzdimas neatsitiktinis, visi puikiai supranta, jog tinkamai ir padoriai neatlieka pareigų, o vilkina ir slepia savo apsileidimą ir visišką apatiškumą esančiom ir nepaslepiamom problemom. Kaip bebūtų keista, o gal ir reikia to tikėtis, tačiau atvykęs tariamas revizorius, tampa viso spektaklio intriga, kuris iš tikrųjų nėra tas žmogus, kuriuo visi miestelio žmonės juo tiki.
Grįžkime prie išsikeltos problemos, jog kiekvienais metais neišvengiamai tiek gyvenime, tiek teatro scenoje įvyksta ar bent jau tūrėtų įvykti šis tas naujo, kas verčia statyti naujus spektaklius, o senus galų gale nutraukti. Vis dėlto, kodėl kaip šis „Revizorius“ scenos vis dar globojamas? Vieni atsakytų, kad tai dėl R. Tumino režisūrinio talento bei jo bendro darbo kartu su ištikimais kūrybos draugais kaip scenografu Adomu Jacovskiu ir kompozitoriu Faustu Latėnu. Kartu su kitais spektakliais kaip „Maskaradas“, „Trys seserys“, „Madagaskaras“ ir kitais, yra viso Vilniaus mažojo teatro veidas, virtęs klasika. Taip, tiesos yra.
Šiuo atveju, neišvengiamai šalia kaip aplinkos kontekstas mums regisi melagių diena ir lyg tą dieną sąlyginai užmirštamos tiesos ir dorybės vertybės, mums iškyla visa „Revizoriaus“ kaip spektaklio idėja. Nemirštanti, deja, neretai iš kartos į kartą keliaujantis „paveldas“, jog jei žmogaus širdyje nėra vietos dvasiškumai, šiuo atveju kaip cerkvės pavidalu, tikrai dar ilgai savo miestelyje ji nebus ir pastatyta. Per visą spektaklį, scenos šone iš kelių plytų, aliuminio puodelio ir ant viršaus uždėta svogūno galva visą tai ir simbolizavo, kol galų gale išaiškėjus visai vykusiai intrigai, paties Gorodnyčiaus plytos smūgiais buvo iki galo sugriauta, o vieni iš paskutinių jo ištartų žodžių į pačią publiką buvo: „Ko jūs juokiatės, jūs tik juokiatės patys iš savęs“. Taip visa komedija savo dalele atsigręžia prieš patį žiūrovą, juk komedija gali vykti prieš akis, bet skaudžiausia, jog tragedija rusena kiekvieno širdyje, o pasirodęs tariamas revizorius arba padės ir toliau tai puikiai slėpti, arba meistriškai apgaus ir paliks skurdžiai tūnoti savo paties tamsiame skausmo lietuje.
Spektaklyje vaidino: Arūnas Sakalauskas, Evaldas Jaras, Eglė Gabrėnaitė, Agnė Šataitė, Gediminas Girdvainis, Mindaugas Capas, Arvydas Dapšys, Mantas Vaitiekūnas, Jonas Braškys, Edmundas Mikulskis, Almantas Šinkūnas, Inga Burneikaitė, Balys Latėnas, Larisa Kalpokaitė, Jūratė Brogaitė, Rasa Jakučionytė, Vilija Ramanauskaitė.
