Gegužės 4-osios vidurdienį iš Anykščių siaurojo geležinkelio stoties pajudės arklio kinkinys, kuris pakartos prieš 160 metų, 1853-ųjų pavasarį, vykusią kelionę. Anykščių muziejininkai rengia istorinį žygį arklio traukiamu vežimu „Antano Baranausko keliu pas žemaičius“ iš Anykščių į Vainutą. Savaitę Lietuvos keliais riedėsiančiame vežime gulės ir pakeliui vis bus paskaitoma senovinio dienoraščio, anuomet rašyto lenkiškai, kopija.
Jaunas raštininkas Antanas Baranauskas 1853 m. kovo 26 d. Anykščiuose sėdo į vežimą ir išvažiavo į pirmąją darbovietę visiškai jam nepažįstamame krašte. Tuo metu jis dar nė negalvojo, kad ateityje taps kunigu, bus vyskupas ir Lietuvą pasaulyje garsinantis poetas.
Bet jau tuo metu, vos sulaukęs 18-os, jis ėmė rašyti dienoraštį, tad ir savo įspūdžius, patirtus pakeliui į Vainutą, ten irgi aprašė, paminėdamas vietoves ir labiausiai įsiminusius faktus. Šis jaunuolio dienoraščio fragmentas, pasakojantis apie kelionę bei pirmuosius įspūdžius tarnyboje, tiesiog persmelktas liūdna gaida, liudijančia, kad raštininko karjera kitame Lietuvos pakraštyje A. Baranauskui nebuvo svajonių idealas...
Lakoniškomis užuominomis, tarsi taupydamas rašalą, jaunuolis keliuose dienoraščio puslapiuose tomis kovo pabaigos dienomis nupiešė XIX a. vidurio Lietuvos panoramą:
„...privažiuoju Ukmergę. Smarkiai pila lietus. Už 6 auksinus ir 10 grašių perkuosi lietsargį. Temstant pasiekiu Milašiūnus. Ponas Gosienskis vaišina arbata ir vakariene. Nakvoju...“
„...privažiuoju Gaižiūnus, keičiu arklius – tiktai pora, ir tie netikę. Kelias labai bjaurus. Arkliai klimpsta purve iki kelių. Privažiuoju Šėtą neišbrendamu keliu...“
„...Giedra diena, grynas dangus. Kalasi iš žemės žolė. Važiuojant akys džiaugiasi plačiu Kėdainių apylinkių horizontu, mintis atsigauna kur kas gražesnių reginių plotuose. Kėdainiuose išsiliejęs Nevėžis. Daržais ir kalnais pasiekę miestą, pervažiuojame tiltą...“
„...Imu trejetą arklių, išvažiuojam. Persikeliu per Dubysą luotu. Po pietų 4-ą valandą, visai išvargęs, sustoju Raseiniuose. Nėra arklių. Nakvoju“.
„...Vykstu su pora arklių plentu į Tauragę. Beigeriškiuose mainau juos – imu trejetą. Sartininkų kaime, Vainuto seniūnijoje, pakeičiu juos ir temstant išvažiuoju. Iš čia purvynu, klanais, pamiškėmis tiktai 12 val. nakties pasiekiu Vainutą, tolesnio gyvenimo vietą“.
A. Baranausko dienoraščio ir kito rankraštinio palikimo tyrinėtoja Regina Mikšytė apibūdino 1853–1856 m. rašytą dienoraštį kaip unikalų epochos dokumentą. Rumšiškėse, Kaune, Vainute ir Raseiniuose uoliai ir pedantiškai kalendoriniu principu fiksuoti įspūdžiai iki šiol liudija to meto aplinką, tvarką, buitį ir įpročius. Pusantro šimtmečio išlikęs A. Baranausko rankraštis dabar saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fonde.
Į kelionę pašaukęs dienoraštis skatina Anykščių muziejininkus po pusantro šimtmečio vėl pažvelgti į Lietuvą iš arklio traukiamo vežimo, pasisemti naujų įspūdžių, aptikti A. Baranausko kelionės pėdsakus vietovardžiuose, peizažuose, pakeliui sutiktų žmonių kasdienybėje.
Keliaudami Antano Baranausko keliu pas žemaičius, Anykščių muziejininkai vėl rašys dienoraštį, pasakodami šios kelionės įspūdžius.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
Nuotraukose – Antanas Baranauskas ir jo dienoraščio rankraščio, kuris saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fonde, faksimilės.