Viena pirmųjų Vilniaus mažojo teatro premjerų šiais metais tapo jauno režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Kruvinos vestuvės“, pastatytas pagal ispanų rašytojo, dramaturgo ir poeto Federico Garcia Lorca pjesę. Premjeros diena – sausio 16 d.
„Kruvinos vestuvės“, tai viena iš trilogijos dalių („Dykynė“ ir „Bernardos Albos namai“), kuri savo pavadinimu skelbia įvyksiančią tragediją. Nenuostabu, juk nuotaka (aktorė Indrė Patkauskaitė) pabėga iš savo vestuvių su kitu jau vedusiu (vaidina Tadas Gryn) vyru. Dėl santuokos sakramento sulaužymo ir visos šeimos bei paties jaunojo įžeidimo ir paniekinimo, atsilyginama kerštu. Vienas nuo kito rankos scenos vidury krenta du vyrai.
Galima siužetą pasakoti detaliau, tačiau atpasakojant pačią pjesę, kuri turi savo tikslą ir aiškias moralines vertybes, būtų nevertinga, nes visą tai turi papasakoti pats spektaklis. Deja, pati pjesė savu svoriu neištempė viso pastatymo, kuris pasirodė besistengiantis iš tragedijos išspausti paskutinį tragiškumo lašą.
Svarbią ir tragiškos motinos lemtį įkūnijo aktorė Dalia Overaitė, kurios sceninė išvaizda, sukurta Neli Ivančik, ypač tikroviškai priminė našlaujančią ir dėl savo mirusių sūnų ir vyro gedinčią ispanę. Kiti aktoriai, tarp jų Mindaugas Capas, Agnė Šataitė, Inga Burneikaitė – Tuminienė, Tomas Stirna, vaidinantis jaunąjį bei medkirčiai Kirilas Glušajevas bei Tomas Kliukas, juodose drabužiuose mums lyg pranašavo apie vestuves, pasibaigsiančiomis laidotuvėmis. Nežymų, bet jautrų ir visą matantį vaidmenį atliko Oneida Kunsunga.
Be abejonės, spektaklis būtų vykęs ir įstrigęs daugelio mintyse, tačiau aktoriai per stipriai bandė pasiekti paskutinės eilės žiūrovus ir bandydami pasakyti, jog pasaulis toks didelis, bet juo pačiu pasidalinti ir nesugebame. Tikimės, jog šis spektaklis tragedijos idėjas perteiks publikai ramiau bei tai darys geriau ir vis geriau, nei tai padarė pirmąjį kartą.
