Kaip dažnai prisimename įkvepiančias ir žavinčias, bet tuo pačiu tragiškas meilės istorijas? Viena tokių vaizduojama Vilniaus Mažojo Teatro spektaklyje „Trio“ (J. Bramso, R. Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija). Rimo Tumino pakviestas vengrų režisierius Peteris Galamboso, pasiremdamas istoriniais faktais ir realiais įvykiais bei puikia aktorių vaidybos pagalba, prikelia vieną iš gražiausių XIX amžiaus romantizmo muzikų gyvenimą ir meilės pasakojimų.
Siužetą sekti nesunku, ypač žinant Roberto ir Klaros Šuman biografijas. Veiksmas nukelia į 1853 – 1856 metų laiką, ypač dramatišką šios šeimos laikotarpį, kuriame vienas būties kančiose merdėjantis talentingas menininkas iškelia į viršūnes kitą nepakartojamą talentą muzikos istorijoje.
Spektaklis pasitinkamas įrašytais aplodismentais, kur scenoje kuriamas istorijos piešinys. Garsioji ir visų muzikų bei kitų menininkų šlovinama pianistė Klara (vaidina aktorė Valda Bičkutė) stovi priešais lyginimo lentą ir garbingai linkteli galvą skambantiems plojimams ir imasi darbo, kasdieninės buities. Tuo tarpu jos vyras Robertas (vaidina Mantas Vaitiekūnas), kankinasi prie pianino savo darbo kambary, kuris scenoje sukurtas kaip atskiras keturių stiklinių sienų pasaulis, toks pat mažas kaip ir paties R. Šumano vidinis gyvenimas. Savo kančias jis skandina vyne ir tirštuose cigaro dūmuose. Klara nori grįžti į sceną, vėl koncertuoti po ilgos šeimyninės pertraukos, kurią pristabdė aštuoni vaikai, buitis ir kurią dar apsunkina jos vyro karts nuo karto pablogėjanti psichologinė sveikata.
Visoje šioje istorijoje netikėtai pasirodo jaunasis, dvidešimties metų Johanesas Bramsas (vaidina Leonardas Pobedonoscevas), Šumanui rekomenduotas smuikininko Jožefo Joachimo (aktorius Jokūbas Bareikis). Kompozitorius jaunąjį muzikantą sutinka skeptiškai, bet jam pradėjus groti savo kūrybos sonatą, lieka sužavėtas bei supažindina jį su savo žmona. Nuo tos akimirkos prasideda trijų didžių muzikų draugystė, kuri ypač jautriai užsimezga tarp J. Bramso ir Klaros.
Laikui bėgant R. Šumanui vis blogėja sveikata, po bandymo nusiskandinti, atsigula į ligoninę gydymuisi, nes bijo priepuoliams užklupus pakenkti Klarai ir šeimai. Išgirdus šią žinią nedelsdami iš gastrolių atskuba geriausi šeimos draugai J. Joachimas ir J. Bramsas, išreikšdami paguodą. Čia įvyksta lūžis, J. Bramsas pasilieka pagelbėti Klarai jos namuose su vaikais. Nepastebimai Šumanų šeimos ūkiu pradeda rūpintis pats J. Bramsas, kuris antroje spektaklio dalyje jau stovi Klaros buvusioje vietoje šalia lyginamų drabužių. Jaunasis muzikas neabejingas nuostabiajai pianistei ir tai jai prisipažįsta, nors Klara santūriai jam atsako tuo pačiu, matydama jį kaip jauną, laisvą, beprotiškai talentingą, bet vienišą vyrą, ji išlaiko savo meilę vyrui Robertui.
R. Šumanas po ilgos tylos, laiškais bendraudamas tik su J. Bramsu ir domėdamasis tik jo kūryba ir veiklos sėkme, vis dėlto susitinka su tikrąja savo meile Klara, vadindamas ją Kijara. Galų gale ištikus priepuoliui, R. Šumanas miršta, o J. Bramsas, nors ir matydamas Klarą aukso rėmuose, bet suprasdamas, jog niekada šio didžio ir dar didesnės moters vyro nepakeis, išvyksta. Spektaklio pabaigoje Klara lieka prie dvasinio bedugnės krašto, tačiau toliau kabinasi gyvenimo, savo gyvenimo, kurio vardas yra muzika.
