Šiandieninės visuomenės informavimo priemonės neišvengiamai susiduria su riba tarp privatumo ir viešumo, tarp asmeninių ir viešųjų interesų. Atrodytų, tai visai paprastas dalykas – žmogaus teisė į neliečiamumą, privatų gyvenimą yra saugoma ir ginama, tačiau jei tas žmogus yra ypatingai didis visuomenės veikėjas – į jo namus, šeimą ar net lovą galima užsukti kur kas dažniau. Vieni iš šių ypatingųjų – politinėje srityje dirbantys asmenys, atstovaujantys visuomenės interesus. Per politinį mandatą viešaisiais asmenimis tapę politikai, stipriai susiaurina savo privatumo ribas, išplečia matomumo plotus. Ir visgi, iki kokios ribos žiniasklaida gali taikyti principą - visuomenei būtina žinoti?
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vadovas dr. Andrius Šuminas pastebi, jog Lietuvoje veržimasis į privatų politikų gyvenimą nėra problemiškai pažengęs, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, kuriose nevaržomai galima skelbti politiko religines pažiūras bei palankumą daugpatystei, drąsiai skleisti informaciją apie šalies vadovų, jų šeimos narių santykius, sveikatą ar net nėštumo eigą. Lietuvoje, tokio pobūdžio informacija dažnai lieka politiko privataus gyvenimo ribose.
Susitaikymas su viešumu, jo pripažinimas neabejotinai siejamas su gero politiko įvaizdžio kūrimu. Siekdamas visuomenės pasitikėjimo ir pagarbos, politikas turi atsiduoti tiesai ir skaidrumui - nelaukti kol žurnalistikos atstovai ims ropštis į jų lovas, o patys garsiai pasisakyti – „taip, aš esu homoseksualas“, „taip, aš auginu nesantuokinį vaiką“, „taip, aš turiu meilužę!“. Visuomenė tai supras – juk pati gyvena tokį gyvenimą. Ji pasipiktina tada, kai politikai savo privačiame gyvenime švaisto jos pinigus, mėgaujasi riebiu gyvenimu, siūlo darbo vietą ir kviečia atostogų žavias žaliaakes. Dar blogiau, jei paklaustas apie stebuklingai dingusias lėšas ar nepavyzdinius pasiūlymus, politikas atsako – „ne jūsų reikalas!”. Šiai situacijai tiktų pavadinimas – privatus viešumas. Privatumo šydu besinaudojantis ir besiginantis politikas, neapsisaugos nuo viešumo, nes jo žygdarbiai atsidurs tiek naujienų portalų topuose, tiek žinių vedėjo lūpose. Tiesa, žurnalistui liepdamas „lipti iš jo lovos“, politikas paliks neapibrėžtą erdvę tiek visuomenės, tiek žurnalistų interpretacijoms.
Mūsų politikų tarpe skaidrus ir atviras įvaizdis nėra labai populiarus. Tačiau informacija apie juos vis tiek skleidžiama – nesakai pats, pasakys kiti. Žinoma, sakantieji turi skelbti tik tokią informaciją, kuri turi nenuginčijamos įtakos apkalbamojo politiko priimamiems sprendimams valstybės valdyme, savo turiniu yra svarbi visuomenei, nes gali sukurti arba pakeisti jos nuomonę apie politinio veikėjo darbinius gebėjimus, sąžiningumą, atsidavimą valstybei. Tačiau jei paviešinta informacija neatitinka minėtų kriterijų – greičiausiai ji pažeidžia politiko privatumo ribas.
Komunikacijos specialistas Andrius Šuminas, paklaustas apie galimus politiko privatumo pažeidimus Lietuvoje, pamini Seimo nario Jurgio Razmos atvejį, kai 2000-ųjų vasarą žiniasklaida rėkte išrėkė, jog politiko dukra vartoja narkotikus. Tai nebuvo susiję su J. Razmos politine veikla, atstovavimu šalies interesams ar nesąžiningais, neteisėtais veiksmais. Tai buvo šeimos tragedija. Labai atvira ir vieša. Laimei, Seimo narys nesuskubo žurnalistų vyti lauk – įsileisdamas visuomenę į savo privatų gyvenimą politikas pelnė jos pasitikėjimą.
Taigi, viešas ir privatus gyvenimas – ribą tarp jų nubrėžia tiek politikai, tiek žiniasklaida, tiek pati visuomenė. Teisingoms riboms svarbūs keli dalykai – santūri ir savo žinojimo alkį išimtinai asmeniniuose politikų reikaluose malšinanti visuomenė, sąmoninga, griežtai teisingos pusiausvyros, skaidrumo, padorumo principų besilaikanti žiniasklaida ir politikai, suvokiantys ir pripažįstantys, jog po darbo užvėrę Seimo duris jie ir toliau stebimi – juk viešumo darbo valandos neriboja.
Asta Čibiraitė
