Vytautas Petronis – Utenos miesto garbės pilietis, Utenos rajono kultūros ir meno premijos laureatas, dailininkas ir mokytojas. Nuo 1944 iki 1991 dirbo visose Utenos miesto mokyklose, dėstė piešimą, braižybą, dailės istoriją. Kuria ekslibrisus, dalyvauja rajoninėse, respublikinėse ir tarptautinėse ekslibrisų parodose: Belgijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Argentinoje, JAV, Kinijoje, Italijoje, Norvegijoje. Yra suprojektavęs visuomeninių pastatų interjerus, Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių paminklą Salake, Zarasų rajone. V. Petronio kai kurie ekslibriai daryti daugiau nei prieš 10 metų. „Dirbu kaligrafiniu pieštuku. Vaizduoju aukštaičius, kunigaikštį Utenį, Mindaugą. Manau, kad kiekvienas menininkas nori save išreikšti, o tai geriausiai padaro, kai atskleidžia dvasią“, – pasakoja V. Petronis. Taip pat menininkas pabrėžia, kad pirmąją knygos iliustraciją sukūrė dar būdamas studentas. O dabar yra iliustravęs virš 1000 knygų ir septynias išleidęs pats.
Biografijos vingiai
Vytautas Petronis gimė 1923 rugsėjo pirmą dieną Kaune. Tėvelis Jurgis, felčeris ir mamytė Ona Mikulėnaitė, valstietė nuo Sudeikių, šeimoje augino 4 sūnus. Pakrikštijo Vytautą Petronį Kaune pats J.T.Vaižgantas. 1944 metais, po mokslų Utenos Saulės gimnazijoje, pabaigęs 6 skyrių (dabartinė Rapolo Šaltenio progimnazija) Vytautas norėjo sekti tėvuko pėdomis, bet vyko karas... Studentus, besidominčius medicina, siuntė į frontą sanitarais, todėl buvo pasirinktas kitas kelias – pirmi bandymai Radiofone skaitant žinias su Pupų Dėdiene, vėliau mokslai Dailės Institute Kaune, meno istorijos neakivaizdinės studijos Vilniuje. Vaikystėje patikusi dailė tapo gyvenimo duona ir šviesa.
Mokytojo kelias
Nuo 1944 metų Vytautas Petronis dirbo visose Utenos miesto mokyklose, dėstė piešimą, braižybą, dailės istoriją. Penkiasdešimt mokytojavimo metų subrandino gilią išmintį ir išaugino gražų būrį mokinių. Vytautui mokytojo specialybė įdomi. Iš dailės būrelio pas mokytoją Vytautą Lietuva turi per 30 žymių, talentingų dailininkų, architektų, skulptorių, keramikų: Miliūnas, Šaltenis, Šaltenienė, Meištaitė, Bernotas, Uborevičius, dabartinis Lietuvos aplinkos ministras V.Mazuronis- tai tik kelios pavardės išpuolusios mokytojui iš atminties kertelių prisimenant mokinius, kurie sužibo meno ir kultūros istorijoje.
Studijų metais Vytautas Petronis domėjosi ir teatru, lankė vaidybos būrelį pas M.Mironaitę, tobulino saviraiškos įgūdžius, kuriuos vėliau noriai panaudojo Utenos saviveiklininkų pasirodymuose: šokdavo pedagogų ansamblyje Levindra, režisuodavo ir vesdavo renginius mokyklose, Utenos regioniniame profesinio mokymo centre ir kt.
– Koks Jūsų nuomone turi būti mokytojas ? Pasidalinkite prisiminimais iš mokyklinio gyvenimo.
– Mokytojas turi mylėti vaikus. Mano mamytė, išgirdusi, kad eisiu dirbti mokytoju, labai rimtai man patarė: „Vaikų sutiksi visokių, tik tu į juos įsižiūrėk ir neskriausk nė vieno“. Matyt, tai buvo pats geriausias patarimas. Giliu mano įsitikinimu mokytojas turi būti daugiau pedagogas, nei reiklus mokytojas – reikia auklėti jauną asmenybę pagal jo lygį ir turėti viskam ribas. Dažnai su juoku prisimenu vieną nutikimą. Einu ir matau, kaip gatvele (ten, kur dabar prekybos centras „Senukai“, pirtis) atjoja jaunas vyras. Mane pamatęs nulipa nuo žirgo pasikalbėt. Nelabai pažinau jo, o jis ir sako: „Mokytojau, buvau nelabai geras mokykloj, bet man rūpi dabar apie piešimo pamokos šposus su jumis pasikalbėt...“ .
Na ir prisiminėm mudu, kaip berniokai, matyt, norėdami pakibint mergaites štukavojo per paišybos pamoką vietoj užduoties visokių kringelių lape pripiešęs. Aš gi negalėjau jo už tokias eibes už kalnieriaus iš klasės išmesti – nepedagogiškai būtų išėję. Padariau kitaip, surinkau visų darbus ir per aptarimą pamokos pabaigoje išstačiau bendram aptarimui. Pradėjau aptarinėti nuo kraštinių darbų, aptardamas mergaičių naudojamas spalvas, piešimo ypatumus. O visa klasė net tirta iš juoko, nes aš jau kuo rimčiausiai nusiteikęs artėju prie tos juodos terlionės...
Kaip kritikas, kaip artistas, filosofiškai apžiūrinėju meno kurinį ir nenuoramoms pasakoju: „Čia gi juoktis negalima, grafika yra rimtas reikalas, ne kiekvienas ir gali suprasti...Atlikėjas savo talentą išreiškia tepliojimu, o tai jau yra rimta“, – klasėje juokas nuščiūva, pamoka išgelbėta, vaikų mintys jau kruta kita linkme ir gera man ant ant dūšios. Nėr netikusių vaikų, reikia visaip bandyt juos suprasti. Daug visko buvo, ne viskas ir atmintį išlieka, dabar esu uždaresnis, ne tik piešiu, rašinėju ir eiles, kurias mielai paskaitau kolegoms, kai pakviečia į kokią šventę. Mielai lankausi Utenos Dauniškio gimnazijoje, čia buvo mano paskutinė pedagoginė darbovietė, seniau ateidavau vaduoti dailės mokytojų, o dabar esu proginių parodų, švenčių dalyvis.
Utenos miestas vakar ir dabar
Utena dabar tiesiog pasakiškai išgražėjus. Iš seniau likę atminty mediniai šaligatviai ir purvinos, smėlėtos gatvės. Dabartinėje Aušros gatvėje gi nieko nebuvo – tik smėlėta gatvė ir kalėjimas. Žaviuosi mūsų mero A.Katino požiūriu į miestą: daug kas atgaivinta ir sutvarkyta. Dauniškio pakrantė, Vyžuonos parkas, A.Baranausko gatvė – juk seniau buvo sarmata, kad miesto centre apleista. O dabar gi gražu, tai reikia ir pagirt.
Pamenu, kai buvau mažas Utenoje lankėsi A.Smetona. Stovėjau gatvėj, ir nors buvau vaikėzas, jaučiau, kad vyksta kažkas svarbaus. Visi pasitempę laukė atvažiuojant Prezidento, muzikantai išrikiuoti – tik ženklo laukia... Staiga nuo Kauno pusės pasirodo mašina, maršai tik užgroja... O ten verslininkas žydelis mašiąa vairuoja ir kareivių prašo, kad dar leistų greitai pravažiuot, nes laiko mažai turi, stovėt negali. Praleido. Tą dieną pamačiau ir Prezidentą A.Smetoną, šalia jo buvo pulkininkas P. Saladžius, man didelį įspūdį paliko jo uniforma. Sodino jie medelį Utenoj, paskui vaišinosi. Tai toks mano ryškus atsiminimas iš senosios Utenos. Užaugau Sudeikiuos, tarp gerų žmonių. Ačiū visiems padėjusiems man atsiskleisti. Ypatingai dėkoju žmonai Genovaitei, kuri man padovanojo sūnų Edmundą ir dukrą Neringą.
Didžiuojuosi keturiais anūkais: Giedrius baigė socialinius mokslus, Aistė aktorinį meną propaguoja, Rūta po dailės akademijos studijų knygas iliustruoja, Vytis po universitetinių studijų gido amato išmoko.
Ne kiekvienam Dievo duota nueiti šitokį kelią, tiek patirti, pajausti, išgyventi, dabar laukiu savo 90-ojo jubiliejaus, kurį švęsiu šeimoje, atvažiuos ir anūkai pasveikint. Uteniškiams artėjančio Utenos miesto 752-ojo gimtadienio proga dovanoju savo eilėraštį:
Utenos 752 sukakties proga
Utena, tu garbinga tarp miestų kitų
Tavo vardą istorija teikia kaip seną,
Jo kilmė iš sanskrito senųjų laikų,
„Ut, tenai“ – kur Norkūnų pilis tarp kalvų,
Ne kartą apgynė mus protėvių žemę...
Su pagarba minim garbingus metus
Kaip gynėm nuo priešų mūs protėvių žemę,
Drasių, iškilių kunigaikščių vardus,
Ir Mindaugą žymų, garbingą karalių.
Išlaikykite senąjį miestą toliau,
Jo istorine atmintį taurią ir gražią,
O jaunimas gabus tegu pakiliau
Vis garsina garsina miestą, aukštaitišką žemę.
