Vakar, gegužės 1 d., netekome disidento, Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjo, gyvenimą pašventusio tarnystei tiesai ir Tėvynei Viktoro Petkaus.
Viktoras Petkus gimė 1928 m. gegužės 17 d. Aleksandrų kaime (dabartiniame Raseinių rajone), mokėsi Minionių pradžios mokykloje, Raseinių valsčiaus mokykloje, Raseinių gimnazijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, V. Petkaus tėvų sodyba tampa partizanų užuovėjos ir pasitarimų vieta, jis pats įsijungia į dvasinio pasipriešinimo okupantams kovos barus, bet už ateitininkų kuopelių steigimą Raseinių gimnazijoje okupacinės administracijos greitai buvo pirmą kartą suimtas ir (Osoboje soveščanije – Ypatingojo pasitarimo) nuteistas bei kalintas Raseinių, Kauno, Vilniaus, Pečioros kalėjimuose, Intos, Rudniko, Kožimo koncentracijos lageriuose (1947-1953). Bandė bėgti iš Šiaurės lagerių kartu su kitu politiniu kaliniu Kazimieru Radziukynu, bet buvo sugautas ir vėl teisiamas. Po Stalino mirties paleistas (kaip padaręs nusikaltimą būdamas nepilnametis) iš lagerio ir grįžęs į Lietuvą, baigė Raseinių vakarinę vidurinę mokyklą ir išlaikė stojamuosius egzaminus į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tačiau mokytis joje valdžia neleido, išregistravo bei įsakė nedelsiant išvykti iš Kauno.
Gyvendamas Raseiniuose tuo metu susipažįsta bei suartėja su šviesia ir veiklia asmenybe – kun. Juozu Zdebskiu. „Atšilimo laikotarpio liberalizmas” po Stalino mirties netenkino lagerių jau užgrūdinto Viktoro Petkaus, nors daugelis likusių gyvų pasipriešinimo dalyvių ar grįžusiųjų iš įkalinimo vietų, pasitraukė iš aktyvesnės veiklos ir užsidarė šeimos rate. Rezistencinio judėjimo netektys nepalaužė V. Petkaus būdo, jis buvo vienas tų, kurie įveikė ir kitus paveikė nusikratyti pesimizmo nuotaikų, ragino tęsti tautos ir valstybės išlaisvinimo kovą kitomis priemonėmis – dvasinių vertybių saugojimo ir puoselėjimo keliu, laukiant palankios progos nepriklausomybės atgavimui.
Nepavykus įstoti į Vilniaus universitetą, V. Petkus tuo metu gauna sostinėje darbą ir čia apsigyvena. Vilniuje tuo metu kilo banga prieš dvasinį tautos genocidą, ieškota naujų pasipriešinimo formų. Teigiamai veikė Lenkijos ir Vengrijos įvykiai. Nesnaudė ir KGB. Saugumas nutarė, jog geriausia prevencinė priemonė būtų kelių aktyviausių žmonių izoliavimas, o areštai įbaugintų likusiuosius. Taip buvo suregzta vadinamoji “Vilniaus inteligentų byla”, kurioje Viktoras Petkus buvo vienas pagrindinių kaltinamųjų. Nepaisant geros gynybos ir įkalčių menkumo, jis buvo vėl nuteistas, šį kartą aštuoneriems metams. Protingą ir atkaklų sovietų rėžimo priešą reikėjo kiek galima ilgiau eliminuoti iš gyvenimo, ir represiniai organai šį užsakymą įvykdė. Šį kartą V. Petkus kalintas Taišeto, Čunos, Bratsko, Mordovijos lageriuose (1957-1965). Kalinimo laikas nepaveikė atkaklaus žemaitiško būdo, V. Petkus net tokiomis sąlygomis tęsė literatūros, istorijos, filosofijos ir kt. studijas.
1965 m. po antrojo kalinimo grįžęs į Vilnių, vėl nesėkmingai mėgino stoti studijų į Vilniaus Universitetą. Geresnio darbo gauti nepavykdavo, nes sovietų saugumas tuoj pasistengdavo išvaryti, tad gyvenimas niekada nelepino. V. Petkaus kambarėlis tuo metu tapo su rėžimu nesusitaikiusių inteligentų susirinkimų vieta, čia neretai galima buvo sutikti poetus M. Martinaitį, S. Gedą, ne vieną jauną istoriką ar menininką, buvusius politinius kalinius. Tuo metu Viktoras Petkus ėmėsi sudarinėti „didžiąją” Lietuvos poetų kartoteką. Šio darbo nenutraukė jokios represijos ir kalėjimai. Šiandien toje kartotekoje jau 57 tūkstančiai pavardžių.
Lietuvoje daugėjant pogrindžio leidinių, į šią veiklą įsijungė ir V. Petkus. 1976 m. parengė ir mašinraščio būdu išplatino „Lietuvos archyvo” tomą, kuris kai kur dar vadinamas „Kultūros archyvu”. Čia buvo spausdinami literatūriniai kūriniai ir publicistiniai kultūrologiniai tekstai, kurių nepraleido sovietinė cenzūra ir kurie nebuvo plačiau žinomi (O. Lukauskaitės-Poškienės, K. Inčiūros poezija, B. Sruogos laiškai P. Cvirkai, T. Venclovos esė ir kt.).
Vienas pačių reikšmingiausių to laikotarpio Viktoro Petkaus darbų – tai Helsinkio susitarimų įgyvendinimui remti Lietuvos visuomeninės grupės įkūrimas. Jis nutarė pasinaudoti tų susitarimų teikiamomis galimybėmis, ir formaliai legaliomis priemonėmis priešintis sovietiniam rėžimui Lietuvoje bei kelti viešumon žmogaus teisių pažeidimus, dažnai pasitaikančius okupuotoje tėvynėje. Tai buvo akibrokštas sovietinei valdžiai, nes buvo visiškai nauja, nelaukta ir labai drąsi kovos forma, kurios pavyzdį parodė Maskvos disidentai. Lietuvos Helsinkio grupė buvo įkurta 1976 m. lapkričio 25 d. Grupę, be Viktoro Petkaus, tuomet sudarė kiti iškilūs Lietuvos disidentai – kunigas Karolis Garuckas, fizikas Eitanas Finkelšteinas, rašytoja ir gulago kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, poetas ir literatūrologas Tomas Venclova. 1977 m. Viktoras Petkus buvo vienas Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių judėjimų Vyriausiojo jungtinio komiteto iniciatorių. Kaip Helsinkio grupės neformalus lyderis palaikė plačius kontaktus su panašiomis Baltijos valstybių, Rusijos (pvz. akad. S. Sacharovu), Ukrainos, Gruzijos disidentų organizacijomis. Lietuvos Helsinkio grupei pradėjus skelbti pareiškimus, demaskuojančius valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, KGB reakcijos ilgai laukti neteko. 1977 m. V. Petkus vėl suimamas, jam sudaroma jau ketvirtoji politinė byla. Sovietinė spauda nepašykšti piktų šmeižikiškų straipsnių. Teismas buvo uždaras ir trumpas. Nuosprendis žiaurus – dešimt metų kalėjimo ir penkeri tremties. Vėl teko aplankyti Vilniaus, Vladimiro, Čistopolio, Permės, Čusovojaus kalėjimus (1977-1988), 15 mėnesių praleisti Buriatijos tremtyje. Taigi, paskutinė bausmė tęsėsi 11 metų. Jie taip pat nepalaužė ryžtingo kovotojo dvasios, o V. Petkaus optimizmą net tomis sunkiomis sąlygomis byloja gausūs jo draugų saugomi laiškai, primenantys trumpas studijas įvairiais literatūros, istorijos, filosofijos klausimais.
Lietuvoje prasidėjus naujai atgimimo bangai, kuriantis Sąjūdžiui, visuomenės reikalavimai ir politinių kalinių badavimai privertė sovietų rėžimą paleisti Viktorą Petkų iš tremties anksčiau laiko. Grįžęs iš Sibiro, jis tuojau pat aktyviai įsijungia į politinį visuomeninį atgimstančios Lietuvos gyvenimą. Jau 1989 m. pradžioje kartu su kitais bendražygiais atkuria Lietuvos Krikščionių demokratų judėjimą, išrenkamas partijos pirmininku. 1990 m. jo rūpesčio ir autoriteto dėka Lietuvos Krikščionių demokratų sąjunga priimama į Tarptautinį Krikščionių demokratų internacionalą. 1991 m. dalyvavo Liuksemburge įvykusiame Europos Liaudies (Krikščionių demokratų) partijų vadovų susitikime, kur sveikino Europos valstybių vadovus savo kalboje specialiame posėdyje ir kėlė Europos integravimosi nuo Pirėnų iki Uralo reikalingumo klausimą. V. Petkus tampo ir vienu Lietuvos kalinių globos draugijos atkūrimo iniciatorių, 1990 m. drauge su keletu politinių kalinių ir disidentų imasi Lietuvos politinių kalinių sąjungos kūrimo. Nuo 1989 m. V. Petkus – Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva” garbės narys, tais pačiais metais išrenkamas ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininku. Kurį laiką buvo politinių judėjimų susivienijimo - „Lietuvos nepriklausomybės sąjungos” pirmininku. Nuo pat atkūrimo iki šiandien jau kelis kartus perrinktas ir yra Lietuvos Krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas.
1990 m. V. Petkaus iniciatyva pradedamas leisti kelis metus ėjęs kultūrinis savaitraštis „Nepriklausoma Lietuva”, nuo 1992 m. leidžia ir redaguoja neperiodiškai pasirodantį Lietuvos Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Lietuvos sargas”. Daugelis grąžintos tikintiesiems Vilniaus Arkikatedros bazilikos lankytojų nuo 1989 m. dar atsimena turiningai vestas V. Petkaus ekskursijas po šią šventovę ir jos paslaptingus požemius.
Nepasiduodantis laikinumo ženklu pažymėtoms politinėms intrigoms, Viktoras Petkus šiais atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metais užsiėmė mokslinėmis studijomis. 1990 m. išleido brošiūrą „Krikščioniškoji demokratija pasaulyje ir Lietuvoje”, 1994 m. – mokslo populiarinimui tarnaujančią studiją „Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios”. Spaudai parengtos, bet dėl lėšų stokos vis dar neišleistos yra ir stambios monografijos „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis” bei „Vilniaus vyskupai”. Šiuo metu V. Petkus rašo dviejų dalių „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios istoriją” bei plačią „Lietuvos domininkonų istoriją”. Kartu su pagalbininkais yra parengęs spaudai ir labai vertingą Lietuvos disidentinio judėjimo istorijai dviejų tomų dokumentų rinkinį „Lietuvos Helsinkio grupė” (1997), kurio leidyba deja taip pat stringa. Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete skaitė paskaitų ciklą tema „Krikščionybės istorija” (1992).
1992 m. pakviestas dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų komiteto patarėju, o 1994-1997 m. buvo Lietuvos Vyriausybės valstybės konsultantas žmogaus ir piliečių teisių klausimais. Deja, keičiantis vyriausybėms, iš šių pareigų buvo atleistas. Matyt, pamiršus, kad tas žmogus okupacijos metais buvo bene aktyviausias tautos teisių gynėjas ir jam nederėtų taikyti partinės tiesos normų.
Dėl savo principingumo ir atvirai reiškiamos nuomonės V. Petkus nelepintas ir atkurtos Lietuvos Respublikos valdžios. (Ilgą laiką neturėjo net savo gyvenamosios vietos.) Kitaip yra už mūsų valstybės ribų. 1978 m., 1979 m. ir 1981 m. jis buvo pristatomas kandidatu Nobelio taikos premijai gauti. 1986 m. išrinktas Anglijos P.E.N. klubo nariu. Tarptautinis Kembridžo Biografijų centras Viktorą Petkų paskelbė 1991 - 1992 m. pasaulio žmogumi (1992.IX.11 d.), o po mėnesio ir XX amžiaus žmogumi (1992.X.23 d.) ir atsiuntė tai patvirtinančius diplomus su nuoširdžiausiais sveikinimais.
Jau 1979 m. Vakarų Europoje buvo sudarytas jo vardo tarptautinis žmogaus teisių komitetas (Internationales-Viktoras Petkus-Komitee), kuriam vadovavo žinomi vakarų (dažniausiai Olandijos, Vokietijos ir Austrijos) visuomenės veikėjai ir žmogaus teisių gynėjai Erich Weiss, Winter Pietrek, Helga Steffensmeier, kun. Jakob Förg ir kt.
1994 m. prezidentas A. Brazauskas apdovanojo Viktorą Petkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
1999 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.
2007 m. – įteiktas Ukrainos I-ojo laipsnio ordinas „Už narsumą“.
Kaip liudija šios kelios eilutės, visas Viktoro Petkaus gyvenimas buvo atkakli ir sąmoninga kova už Lietuvos valstybę, jos piliečių teises ir lietuvių tautos orumą.
