Žinau, apie ką pirmiausia pagalvosite. Kompiuteris, automobilis, mobilusis telefonas. Galbūt netgi atominė bomba. Bet iš tikrųjų... Ne. Viskas prasidėjo anksčiau, gerokai anksčiau. Vieniems tai prasidėjo tada, kai Dievas sukūrė Žemę ir joje apgyvendino mus, kitiems – kai Prometėjas išdavė Olimpo dievus, grąžindamas pasauliui ugnį. Žmogus ir ugnis, ugnis ir žmogus.
Tiksli ugnies atradimo data nėra žinoma – jos atsiradimo įrodymu laikomi apdegę gyvūno kaulai, rasti Žmonijos lopšyje. Jie leidžia manyti, jog ugnį žmonės pradėjo naudoti prieš milijoną metų; mokslininkai sutaria, kad Homo erectus ugnį kontroliavo tarp 500 tūkstančių ir 400 tūkstančių metų prieš mūsų erą. Ugnis pakeitė valgymo įpročius, padėjo sušilti, galiausiai tapo ritualų dalimi. Dėl savo nepaprastumo ji net buvo garbinama. Tada tai buvo kažkas nepaprasto – dievų dovana žmonėms, dangaus ženklas. Norite, pasakysiu, kas toji ugnis yra dabar? Degimo proceso metu išsiskiriančios įkaitusios, šviečiančios dujos. Iškart dingsta visa romantika, tiesa?
Vadinasi, ne ugnis. Aš manyčiau... Žmogus. Štai atradimas, pakeitęs pasaulį. Pakeitęs praeitį, dabartį ir ateitį. Koks bebūtų netobulas, nesuprantamas, keistas. Net jei žiūrėsime į žmogų kaip į dvikojį primatą. Homo Sapiens Sapiens. „Geriausias linkėjimas žmogui yra linkėjimas būti žmogumi“, - sakė Seneka. Per visus tuos didžius išradimus, nepaprastus pasiekimus pamirštame tai, kas svarbiausia. Ne kompiuteriai, automobiliai, ne elektros lemputė ar garo mašina, ne vaistai, ne knygos, galų gale net ir ne ugnis atvedė mus ten, kur dabar esame. Žmogus. Paprastas ir nepaprastas. Suprantamas, pažįstamas ir be galo sudėtingas. Vienintelis toks.
Tik nesijauskite per daug savimi patenkinti. Pažiūrėkite, ką padarėte, ką padarėme. Apsidairykite. Kruvinos jūsų rankos, mielieji, kruvinos mūsų visų rankos. Niekada nebuvome tokie geri, kokie galėjome, turėjome būti. Pats būdamas stebuklingas, žmogus nemato to stebuklo kituose. Aš. Aš pats. Vienas, puikus, vienintelis. Tobulas. Aš. Ach, kas gražiau pasaulyje nei veidrodis?
6,962,806,620. Šiandien tiek. Šiandien mūsų tiek. Dabar atskaičiuokime badaujančius Afrikos gyventojus. 9 milijonai. Dabar tuos, kurie žuvo naciams vykdant holokaustą. Apie 17 milijonų. Pirmasis pasaulinis karas nusinešė 20 milijonų gyvybių. Antrasis – daugiau nei 70 milijonų. Išeis viso labo milijardas. Neskaičiuosime sergančiųjų AIDS, ŽIV, vėžiu, kitomis ligomis. Neskaičiuosime daugiau. Mums tai kas. Mes juk čia.
Sako, kad dabar kuriami nanorobotai bei kitos naujosios technologijos užgrobs pasaulį ir pavergs žmogų. Netiesa. Žmogus pats save pavers vergu. Ir galų gale žmogus pats save sunaikins. Apakintas savo tobulumo, savęs paties, jis nemato kito. Linkėjimas būti žmogumi? Taip pat kaip ir kiti linkėjimai. Remarkas, matyt, buvo teisus: „Dorybė, gerumas, taurumas - tai tokios savybės, kurių žmogus linki kitiems, kad galėtų juos mulkinti.“
Tačiau Remarkas tikėjo žmogumi. Nepaisant visko. Negalėjo panaikinti fašizmo ir karo, tačiau mokėjo jų neapkęsti. Ir kaip priešpriešą blogiui kėlė nenugalimą žmogiškąjį orumą.
Tikiu ir aš. Tikiu ir tuo, kad žmogų reikia iš naujo atrasti. Sako, kad antrą kartą dviračio neišrasi. Na, dviračio mums ir nereikia. Mums reikia žmogaus – tokio, koks jis buvo pradžioje. Nesuteršto, tikro, atviro ir paprasto. Aleksandras Solženicynas rašė: „...kai iš žmogaus atimame viską, nebegalime jo valdyti. Jis ir vėl tampa laisvas.“ Laisvė. Ta tikroji laisvė, kai jautiesi turįs sparnus. Štai ką mes pamiršome ir ką turime iš naujo atrasti. Mūsų laukia perversmas. Laukia nauja pradžia. Kai vėl galėsime pradėti iš naujo. Kai didžiausias pasaulio išradimas, pakeitęs dabartį, bus tikrasis, išgrynintasis žmogus. Kai dabartis bus keičiama be karo, bado ir maro. Kai vėl galėsime skristi.
Aš skrisiu.
Kur? Kas? Koks būsi tu?
Lėja Kačerginskytė,
KAUNO MAIRONIO UNIVERSITETINĖ GIMNAZIJA
