Linoshka, www.jaunimogidas.lt
Nušvito vilties kibirkštėlė ir mano padangėje. Vis dar kalbu apie tą patį – siaubą baubą magistrinį darbą (na, ir gal šiek tiek ne tik apie jį).Taigi pirmadienį bus tarpinis gynimas, kurio moksliukai laukia, o tokie „mėmiukai“ kaip aš – bijo. Nes, pavyzdžiui, man rašyti tokį darbą yra truputį kančia.
Pavyzdžiui, vakar, užuot rašius, išsitempiau brangųjį valgyt picų ant Kauno marių molo. Nes juk tai - šimtą kartų smagiau.
Bet nukrypau nuo temos. Taigi atsirado viltis. Jeigu vakar daviau 50 proc., kad rytoj manepaliuosuos, dėstytojai susirauks, nutaisys baisias minas ir pasakys: „Žinot ką, panele Lina, čia jums ne 12-tos klasės referatas“ ir aš, prapliupus gailiomis ašaromis, išbėgsiu iš kabineto ir raudosiu dar dvi dienas.
Betgi ogi na gi... Vakar mano tą baisią marmalynę peržiūrėjo uošvis ir sakė, kad visai neblogai. Įsivaizduojate? O jis ne šiaip protingas žmogus, bet dar ir docentas, o, be to, nelinkęs pervertinti (na, čia griaunu jūsų vizijas apie gailestį. Tai, vadinasi, turiu kažkiek šansų.
Apskritai aš pagalvoju, jog jeigu viskas bus gerai ir aš netgi gausiu diplomą, būsiu šimtą kartų laimingesnė nei visos zubrylos kartu sudėjus.
Atrodo, vėl viskas grįžta į savo vieteles: po truputį tvarkausi senus darbus (na, tokius kaip magistro darbas, juokauju, netgi atsiskaičiau su VMI už tą pajamų deklaraciją, todėl dabar yra šansų, kad antstoliai pas mane lankysis tik dėl bibliotekos knygų.
Na, gerai, piktos susišiaušusios tetos, per artimiausią pusmetį grąžinsiu aš jums tas knygas. Gal. Labai tikiuosi, kad viskas bus gerai ir toliau, linkėkite man sėkmės.
