Valstybė, apie kurią kalbėsime, svetingai sutinka imigrantus ir kuria jiems palankias gyvenimo, darbo sąlygas. Nuo 2011 metų ten nebuvo įvykdytas nei vienas didesnis išpuolis prieš kitos rasės ar religijos asmenis, nors laimės ieškotojai į tą valstybę plūsta kasdien – tiek jūros, tiek sausumos keliu.
Ši valstybė jau beveik dešimtmetį teisiškai leidžia tos pačios lyties santuokas, o filmus apie kitos lytinės orientacijos žmonių gyvenimus nacionalinė televizija rodo jau trisdešimt metų.
Šios šalies vyriausybėje dirba daugiau nei trisdešimt procentų moterų.
Ispanija nuėjo įspūdingą kelią demokratiško valdymo ir žmogaus teisių link. 2013 metais atlikto pasaulinio visuomenės nuostatų tyrimo (angl. Pew Global Attitudes Research – aut.) duomenimis, Ispanija yra pati tolerantiškiausia pasaulio valstybė.O juk kalbame apie konservatyvią, religingą visuomenę, kurioje daugiau nei 70 procentų žmonių teigia esantys katalikai.
Nuo 2011 metų ten nebuvo įvykdytas nei vienas didesnis išpuolis prieš kitos rasės ar religijos asmenis, nors laimės ieškotojai į tą valstybę plūsta kasdien – tiek jūros, tiek sausumos keliu.
Apie tai, kaip Ispanijai pavyko taip greitai ir sklandžiai iš diktatūros ir pilietinių karų alinamos valstybės tapti tolerantiškiausia pasaulio šalimi kalbamės su dr. Jordi Vaquer, Atviros visuomenės iniciatyvos Europai (angl. Open Society Initiative for Europe – aut.) direktoriumi.
Dr. Vaquer, koks yra Ispanijos sėkmės receptas?
Ispanijos demokratizacijos kelias buvo visai kitoks nei kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių - mūsų netraukė ES magnetas, kuris dabar tapo toks aktyvus, 1986 dar nebuvo jokių Kopenhagos kriterijų (1993 metais pasirašytas reikalavimų rinkinys pagal kurį sprendžiama, ar šalis yra pasirengusi tapti ES nare – aut.).
Taigi nebuvo jokių ypatingų sąlygų, kurių reikėjo laikytis, jokių reikalavimų, kuriuos turėjome skubiai įgyvendinti. Visi pokyčiai, kurie įvyko šalyje buvo savarankiškai irsąmoningai priimti - juos diktavo pilietinė visuomenėir politinės partijos. Procesai buvo lėti, tačiau jie, tiesiogine to žodžio prasme, augo iš visuomenės poreikių.
Šiandien mūsų šalyje yra daug trūkumų susijusių su policijos brutalumu ir sienų apsauga, smurto kultūra yra gaji. Tačiau bendrame kontekste Ispanijos visuomenė taiko lyčių lygybės principus, mes jau mokame kovoti prieš smurtą lyties pagrindu, bei suteikėme seksualinėms mažumoms lygias teises.
Žinau, kad daugelyje ES šalių visi šie pasiekimai atėjo labai greitai - per teisinius reglamentus. Juk reikėjo skubiai paklusti, atitikti ES standartams. Taigi dabar tos visuomenės nesijaučia sąmoningai sutikusios su įsipareigojimais, kuriuos prisiėmė šalių vyriausybės.
Žmonės, kurie buvo prieš tokius įsipareigojimus dabar sako, kad visos „tos vakarietiškos vertybės“ yra primestos. Tai ne lietuviškos, ne vengriškos, ne bulgariškos vertybės, tokiu būdu yra statoma siena tarp europietiškų (vakarietiškų) vertybių ir nacionalinių. Taip lyg vakarietiškos vertybės nebūtų bendražmogiškos (pasaulinės) vertybės.
O jei kalbėti apie ispaniškas vertybes, juk prieš 25 metus jos tikrai buvo visai kitokios?
Ispanijos savęs suvokimas pasikeitė labai. Turėjome priimti įvairovę ir suteikti daugiau teisių ir laisvių žmonėms. Labai greitai visuomenėje buvo suvokta, kad didesnė pagarba ir atsakomybė turi būti siejama su lygybe, tolerancija įvairiems gyvenimo būdo ir asmeniniams pasirinkimams, pvz. religijos ar šeimyninio gyvenimo formos pasirinkimu. Tautinės mažumos, seksualinės mažumos, išsiskyrę žmonės, vienišos mamos – visi norėjo pagarbos ir supratimo, o tada, prieš dvidešimt penkerius metus, to labai trūko.
Kas labiausiai spartino šalies modernėjimą?
Mūsų visuomenėje šeima yra labai svarbi ir tai tapo ypatingai akivaizdu per krizę. Daugeliui šeima tuo sunkiuoju laikotarpiu tapo saugikliu, nes susivieniję jie galėjo pasilikti šalyje ir išgyventi. Net tada, kai bedarbystės procentas šalyje išaugo iki 27 procentų , labai mažai žmonių išvažiavo. Šeima tapo stabilumo garantu.
Vieningos šeimos visada buvo daug atlaidesnės ir atviresnės savo šeimos nariams. Juk išsiskyrę brolis, vieniša mama tapusi pusseserė arba kitos seksualinės orientacijos dėdė mums vis tiek yra mūsų šeima. Savitarpio pagalba šeimoje gimdė pakantumą, vienybę, toleranciją kitaip mąstančiam, kitaip gyvenančiam ar tiesiog nesėkmingą laikotarpį išgyvenančiam žmogui.
Taip visuomenė nejučia pradėjo toleruoti gėjus, lesbietes, juodaodžius, musulmonus, kurie įsiliejo į katalikiškas ispanų šeimas. Šeimai tiesiog tenka priimti tą juodaodį musulmoną, kurį pamilsta dukra, anūkė ar teta.
Pasirodė, kad solidarios šeimos ir visuomeninės laisvės yra labai susiję, vienas kitą stiprinantys veiksniai, kurie užtikrina žmogaus teises visuomenėje.
Jūs nemanote, kad turi pasikeisti kelios kartos, kad pasikeistų visuomenės nuomonė?
Daugelis galvoja, kad žmonės turi tiesiog numirti, kad pasikeistų visuomenės požiūris, tačiau to negalime pasakyti apie Ispaniją. Senosios kartos ispanams pavyko pakeisti savo nuomonę lyčių lygybės, LGBT klausimais, rasinės ir religinės įvairovės paklausimais. Jie priėmė naujas žaidimo taisykles ir rodė pavyzdį visai šeimai.
Ekonominė krizė Ispanijoje suvienijo šeimas, vadinasi nebuvo pykčio ir neapykantos protrūkio?
Yra manoma, kad žmonės, kuriems sunku, pradeda nekęsti aplinkos, pykti ant viso pasaulio, kuris yra kitoks, tačiau tai vėlgi ne apie mūsų šalį. Ir net ne apie mūsų regioną. Nieko panašaus nenutiko nei Graikijoje, nei Portugalijoje. Nepriteklius atvirkščiai mus vienijo ir grąžino į šeimas. Apskritai, manau kad klaidinga manyti, kad skurdas keičia visuomenę neigiama prasme, kadnuskurdę žmonės tampa netolerantiškais.
Jūs paminėjote, kad net giliai katalikiškoje viesuomenėje yra įmanomi geri pokyčiai. Ką tuo norėjote pasakyti?
Religinis fundamentalizmas tikrai yra didelė problema visame pasaulyje, bet ne visos religijos yra fundamentalios. Katalikų bažnyčia daro įtaką žmonėms, tačiau šioje religijoje yra elementų, kurie padeda žmogaus teisių įgyvendinimui. Reikia tiesiog juos atskirti ir išmokti tuo pasinaudoti.
Pačios netolerantiškiausios pasaulio šalys, tai ir mažiausiai religingos šalys: Rusija ir Kinija.
Pačios netolerantiškiausios pasaulio šalys, tai ir mažiausiai religingos šalys: Rusija ir Kinija. Tuo pačiu aukščiausią tolerancijos lygį pasiekusios yra katalikiškos visuomenės: Brazilija, Filipinai.
Religija nėra problema, problema yra fundamentalizmas. Fundamentalizmas yra netolerancija, o žmonių tikėjimas su netolerancija neturi nieko bendro.
Yra sakoma, kad bažnyčia dažnai trukdo žmogaus teisių įgyvendinimui?
Nėra jokių įrodymų, kad katalikų bažnyčia yra netolerantiška. Kitos religijos yra daug sudėtingesnės - islamas ir ortodoksai. Juk visi mes vienareikšmiškai suprantame, kad būti kataliku musulmoniškoje visuomenėje arba musulmonu tarp ortodoksų yra daug sunkiau, nei būti musulmonu tarp katalikų.
Žinoma, su bažnyčia susitarti kartais yra sunku, tačiau mano įsitikinimu yra klaidinga mąstyti, kad katalikiški kraštai yra uždari žmogaus teisėms. Religija niekur nedings, reikia išmokti su ja gyventi. Ją reikia priimti, tik taip įmanoma evoliucionuoti.
Kokius išskirtumėte pagrindinius veiksnius, lėmusius Ispanijos visuomenės modernėjimą?
Tai buvo įvykių kombinacija. Politinis diskursas tame virsme taip pat buvo labai svarbus. Progresas vyko keliomis kryptimis tuo pat metu. Negalima nuvertinti politinės jėgos, jų diktuojamo požiūrio. Jei politikai pasirenka antisemitinę, homofobinę, rasistinę liniją ir neapykantos retoriką– jie denormalizuoja visą visuomenę. Visuomenės skaldymas iš vidaus politikui tampa pramoga. Žinote, užtenka vos vieno tokio politiko, kad situacija šalyje iškryptų iš normalios vagos.
Palankus politinis diskursas tikrai padėjo demokratijos ir žmogaus teisių įgyvendinimui mūsų šalyje. Neturėjome ir iki šiol neturime nei vieno politiko savo šalyje, kuris savo politinėje kalboje kurstytų nesantaiką.
Kitas svarbus dalykas - visuomenės informavimo priemonės ir kultūra. Kai spauda televizija ir radijas daro įvairovę matoma, visuomenė pradeda tai priimti kaip normą. Ispanijos TV serialas jau prieš trisdešimt penkerius metus pasakojo apie lesbiečių porą, kuri gyveno pagrindinių filmo herojų kaimynystėje. Taip visuomenė buvo pripratinta prie minties, kad kaimynystėje gali gyventi emigrantai, LGBT ir musulmonai ir visi jie tokie patys žmonės kaip ir mes, jūs ar jie.
Visuomenės informavimo priemonės Ispanijoje visada simpatizavo įvairovei, todėl močiutė giliame Ispanijos kaime gal niekada gyvenime nėra sutikusi gėjaus,juodaodžio arba musulmono, tačiau susitikusi tikrai neišsigąstu. Juk nuolatos mato tokius žmones per televizorių.
Nevyriausybinių organizacijų vaidmens taip pat negalima nuvertinti. Jos labai aktyviai ir sėkmingai veikia advokacijos srityje. Šalyje yra labai svarbu turėti žmonių, kurie primintų politikams apie jų įsipareigojimus ir nuolatos verstų dirbti vardan visuomenės intereso. Šalyje yra daug organizacijų, kurios stebi ir reikalauja, kad politikai dirbtų ir gyventų pagal įsipareigojimus ir vertybes, kurios buvo skelbtos per rinkimus.
O geltonoji spauda, ar aktyvi?
Mes neturime geltonosios spaudos ir tai tikrai labai padeda. Šalyje nėra ir „profesionalių nekentėjų“ , t.y. neapykantos kalbą vartojančių žmonių. Žmogaus teises gerbiantys politikai užtikrina žmogaus teises gerbiančią televiziją, spaudą ir radiją. Neapykantos kalbą išgirsti galima tik tada, kai kalbama apie futbolą.
Kaip jūs sprendžiate imigrantų problemas?
Taip, mes vis dar turime problemų imigracijos srityje, tačiau [iš imigracijos] turime ir naudos. Ispanijai, kaip ir Lietuvai, grėsė demografinis kritimas, mūsų buvo vos 40 milijonų. Demokratizacijos proceso dėka šiandien mūsų vėl 47 milijonai ir prie to ženkliai prisidėjo imigrantai, kurie pas mus gyvena ir dirba:jie prižiūri mūsų senukus, dirba gamyklose, iš mirties prikelia ištisus kaimus.
Yra skeptikų sakančių, kad mes taip gerai tvarkomės dėl to, kad tai tėra pirmoji imigrantų karta, tačiau aš tikiu, kad viskas bus gerai, juk mūsų artimiausi kaimynai ir su pirmąja karta tvarkėsi daug prasčiau.
Yra du pasirinkimai: varyti imigrantus lauk arba kovoti su diskriminacija ir kurti aplinką, kurioje gera visiems. Mes renkamės pastarąjį variantą irdėl to turime adekvačią imigracijos politiką, visuomenė taip pat išmoko priimti svečius. Per pastaruosius penkiolika metų (tiek metų Ispanijoje auga imigracijos mastai) neturėjome jokių rimtesnių rasistinių išpuolių prieš imigrantus. Tačiau čia reikia belsti į medį, nes šie gali parsidėti bet kada. Juk užtenka vos vieno politiko, kuris pasirinks grįsti savo retoriką neapykantos kalba.
Ar Ispanijos patirtį galima pritaikyti svetur?
Ispanijos patirtis negali būti pakartota, nes visos šalys yra skirtingos. Tačiau yra tam tikros pamokos, kurias galima išmokti: Ispanijos pavyzdys įrodo, kad istorija - tai ne lemtis(angl. historyisnotdestiny – aut.).
Jei tolerancijos nebuvo šalies istorijoje, tai dar nieko nereiškia. Ispanija turi didelę netolerancijos patirtį – žydų, musulmonų ir protestantų atžvilgiu. Buvo diktatūros, pilietinių karų, tačiau visuomenė vis tiek pasikeitė. Tai įvyko ne per vieną naktį, tačiau palyginus greitai ir be jokios prievartos.
