Į odontologės Rasos Račienės kabinetą buvo atvesta trejų metų mergytė. Šypsojosi ji juoda šypsena (labai sugedusiais dantimis) ir, žinoma, tokiam mažam vaikui tiek dantų iš karto sutvarkyti yra sudėtinga užduotis, reikalaujanti didelės atidos.
Apžiūros metu gydytoja iš karto pastebėjo dar ir galimas smurto žymes ant mažylės veido: mėlynę po akimi ir mėlyną ausį. Rasa Račienė paklausė mergaitės mamos, kas atsitiko. Ši paaiškino paprastai: „mergaitė nukrito nuo medinio arkliuko“. Galbūt viskas taip ir būtų pasibaigę, jei po pusės metų ta pati mergaitė nebūtų pasirodžiusi tos pačios odontologės kabinete su mėlynos spalvos smilkiniu. Mamos paaiškinimas ir vėl buvo lakoniškas: „nukrito, ant kilimo“.
Apžiūros metu gydytoja iš karto pastebėjo dar ir galimas smurto žymes ant mažylės veido: mėlynę po akimi ir mėlyną ausį.
Taip prasidėjo istorija, sukėlusi ant kojų vaiko teisių apsaugos tarnybą, mergaitės šeimą, darželį ir odontologų visuomenę. Pasigirsta gąsdinimų, kad Šiaurės šalyse vien tik sugedę dantys gali tapti priežastimi vaiko teisių apsaugos tarnyboms atimti vaiką iš šeimos. O jei tas vaikas dar yra mušamas?
Kaip atpažinti smurtą?
„Dažnai smurtą galima atpažinti, tačiau tai labai kompleksiškas darbas. Labai svarbu, kur tos mėlynės yra, kaip atrodo, ne mažiau svarbu, kaip jas paaiškina vaiko tėvai“, – sako Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė. Šiuo
atveju mėlynė po akimi, pamėlusi ausis ir tokios pat spalvos mergaitės smilkinys sukėlė odontologei Rasai Račienei rimtų įtarimų. Tuo labiau kad visai neseniai ji buvo dalyvavusi ekspertų iš Švedijos organizuotose mokymuose, kurie buvo skirti Lietuvos odontologams ir vadinosi būtent taip: „Kaip atpažinti smurtą?“.
„Išklausiau mokymus, dabar ir pati esu paruošusi paskaitą apie tai, kaip atpažinti smurtą, tad susipažinusi su teorija labai nustebau, kad taip greitai savo kabinete pamačiau galimą smurto atvejį“, – prisipažįsta Rasa Račienė. Odontologai Šiaurės šalyse jau daug metų ne tik gydo vaikų dantis, bet dar ir stebi socialinius veiksnius – juk jie visada mato ne tik vaikų dantis, bet ir ausis, veidą, kaklą.
Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkės Mėtos Adutavičiūtės, vykdant nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams programą būtina vykdyti panašius specialistų mokymus, ir, žinoma, kelti tiek jų, tiek visos visuomenės sąmoningumą. „Žmonės turi jausti, kad blogai elgiasi ne tada, kai praneša apie galbūt skriaudžiamą vaiką, o tada, kai nepraneša ir apsimeta, kad nemato sužaloto mažylio“, – sakė teisininkė.
Pasikartojančios mėlynės ant vaiko veiduko sukėlė gydytojai labai rimtų įtarimų. Mergaitės mamos paaiškinimas, kad mergaitė nukrito nuo arkliuko arba tiesiog nukrito, odontologės Rasos Račienės neįtikino. Žinoma, labai apleisti mergaitės dantys tik sustiprino įtarimus.
Pirmasis susitikimas įvyko penktadienį vakare. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba jau nebedirbo, tad gydytojai teko nuraminti save mintimis, kad galbūt viskas nėra taip blogai ir galbūt mergaitė saugi. Po mėnesio tą pačią mergaitę pamačiusi su nauja mėlyne veiduke, ji iš karto kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybą. Informavusi apie įvykį, odontologė norėjo pasinaudoti teise išsaugoti jos kreipimosi anonimiškumą.
Pasikartojančios mėlynės ant vaiko veiduko sukėlė gydytojai labai rimtų įtarimų.
Išsaugoti anonimiškumo nepavyko
Vaiko teisių kontrolieriaus tarnyba po Rasos Račienės skambučio iš karto susisiekė su savivaldybės, kuriai priklausė mergaitė, vaiko teisių apsaugos skyriumi ir paprašė patikrinti situaciją šeimoje. Po kelių dienų Rasa Račienė buvo informuota, kad jos anonimiškumas išsaugotas nebuvo. Tą patį vakarą mergaitės tėvai sužinojo, kad odontologė apskundė juos galimai smurtaujant prieš vaiką. „Toks vaiko teisių apsaugos tarnybos darbo metodas man nesuvokiamas. Kaip galima problemą spręsti tokiu būdu, juk po tokio įvykio mergaitė niekada nebus grąžintą į odontologijos kliniką“, – kalba Rasa Račienė.
Mūsų visuomenėje yra gėdinga ir net pavojinga būti pranešėju, įsitikinusi Rasa Račienė: „Esu tikra, kad viskas turi vykti daug subtiliau: šeima turi būti stebima, vaiko teisių apsaugos tarnybos turi atsargiai domėtis darželyje, gal apklausti kaimynus, apsilankyti šeimoje. Šiuo atveju darbuotoja tiesiog atėjo į šeimos namus vakare ir pareiškė, kad buvo gautas skundas iš odontologijos kabineto apie smurtą prieš vaiką“.
Vaiko teisų kontrolieriaus tarnybos vadovė Edita Žiobienė taip pat pripažįsta atsakingų
darbuotojų nejautrumą, bet ji sako, jog odontologei tikėtis anonimiškumo yra naivu: „Anonimiškumas gali būti tik sąlyginis, juk jei smurtas pasiteisintų, prasidėtų teismo procesai, kuriuose kažkam reikėtų liudyti“.
„Smurto prieš vaikus bylose svarbiausia – įrodymai ir dažnai tie įrodymai yra labai sudėtingi. Yra labai daug bylų, kuriose smurtas taip ir nebuvo įrodytas“, – sako Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė.
Smurtas visada vyksta slaptai
„Reikia suprasti, kad smurtas visada yra slaptas ir jis vyksta tol, kol yra už uždarytų durų, kol visuomenė jo nemato. Tereikia pradėti jį matyti, apie jį kalbėti ir jo neliks“, – teigia psichologė Aušra Kurienė.
Jai antrina Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova. Pasak jos, dažnai smurtautojui sutramdyti pakanka replikos, įsikišimo,
visuomenės reakcijos. D.Migaliova prisiminė šiurpų atvejį: „Kaimynai pranešė apie nežmoniškus dalykus, kurie dėjosi šalia esančiame bute, sakė kad per dienas nežmonišku balsu kaimynų bute rėkia žmogus“. Surinkta specialistų komanda skubiai nuvažiavo į vietą: „Kai atidarėme buto duris, nustėrome: kambaryje jaunas vyras buvo prirakintas grandinėmis. Iki kraujo nutrintomis kojomis jis atrodė baisiai. Tame pačiame bute radome ir du išsigandusius tėvus, kurie visai nežinojo, ką daryti su savo agresyviu, psichinę negalią turinčiu vaiku.“
Kai atidarėme buto duris, nustėrome: kambaryje jaunas vyras buvo prirakintas grandinėmis. Iki kraujo nutrintomis kojomis jis atrodė baisiai.
Grandinėmis prikaustę prie radiatorių, tėvai jautėsi savo vaiką saugantys – kiek leido jų pačių supratimas. „Paaiškėjo, kad tėvas ir mama jau kalbasi su kitu pasauliu. Taigi, ačiū kaimynams, kad informavo – mes įsikišome ir pradėjome didelį darbą. Reikėjo dirbti su jaunuoliu, kad jis taptu socialus, reikėjo dirbti su tėvais, kad jie išgyventų tą baisią krizę, kad išmoktų atgailauti protingai, kad galėtų gyventi su ypatingus poreikius turinčiu vaiku“, – sako D.Migaliova. Vėliau moteris susimąsto prisiminusi, kad gyvenime jai teko matyti ir kitokių atvejų: „Kartais tėvai Lietuvoje tyliai badu numarina savo vaikus, nes niekas nepastebi arba nenori pastebėti“.
Ar gali pilietiškumas būti konfidencialus?
Odontologės poelgis mūsų visuomenėje gali būti suprastas dvejopai: vieniems ji – pilietiškumo ir atsakomybės pavyzdys, kitiems – pavojinga skundikė. Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, mokymuose „Kaip atpažinti smurtą?“ daugelis gydytojų kalbėjo apie grėsmę, kad niekas nenorės eiti į kabinetus, kuriuose dirba skundžiantys daktarai. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl mūsų visuomenė tokia apatiška.
„Tai, kad odontologė, pamačiusi įtartiną atvejį, informavo atitinkamą įstaigą, labai teisinga, tačiau žemesnės instancijos darbuotojai nemokėjo teisingai priimti informacijos. Jie tapo teisėjais net nesuprasdami, kad jų veiksmai yra pavojingi visiems, – sako Dana Migaliova. – Toks buldozerio efektas atgraso nuo pilietiškumo.“
Po šio atsitikimo, pasak Danos Migaliovos, ir gydytoja į visuomenės gyvenimą veltis daugiau nenorės, ir mergaitės į odontologijos kabinetą tėvai nebeatves.
„Rasa Račienė įvykdė savo pilietinę ir teisinę pareigą. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas pareigą pranešti apie nuo smurto nukentėjusį vaiką numato tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Taigi ir gydytojams, ir mokytojams, ir darželio auklėtojams,
ir kaimynams, ir praeiviams gatvėje“, – teigia Mėta Adutavičiūtė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkė. Pasak ekspertės, įstatyme parašyta – apie pastebėtą smurto atvejį privaloma pranešti policijai, vaiko teisių apsaugos ar kitai kompetentingai institucijai.
Beje, naujos redakcijos įstatyme, kuris dabar derinamas Vyriausybėje, numatoma atsakomybė už pareigos pranešti nevykdymą. „Kol kas jokios bausmės už abejingumą nėra numatytos, visuomenė dar nesuvokia smurto – o kartu ir pasyvaus bendrininkavimo – žalos, tikriausiai todėl sąmoningiems jautriems žmonėms kaip ši odontologė ir kabinamos įvairios etiketės“, – sako teisininkė. Beje, naujoji įstatymo redakcija numatytų galimybę apsaugoti pranešėjų anonimiškumą, išskyrus teisminius procesus. Tiesa, toks anonimiškumas nebūtų taikomas sveikatos priežiūros ir kitiems specialistams.
Smurtaujanti visuomenė augina pilkų pelių kartą
Tyrimų duomenimis, vaikai, užaugę šeimose, kur buvo smurtaujama, renkasi smurtą: berniukai užaugę smurtauja prieš savo žmonas ir motinas, o merginos dažniausiai pasirenka smurtaujančius vyrus. Tačiau, pasak psichologės Aušros Kurienės, tai dar ne pats blogiausias scenarijus: „Toks žmogus dar turi scenarijų, jis dar žino, koks turi būti, kad būtų sėkmingas: agresyvus, stiprus – tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau yra kitas scenarijus, kuriame tavęs tiesiog nėra.“
Vaikai, užaugę šeimose, kur buvo smurtaujama, renkasi smurtą.
„Dabar mes turime pilkų pelių kartą, kurioje žmonės neturi jokios savivertės, jie nejaučia, kad jiems priklauso šis gyvenimas, kad jie galėtų baigti mokslus, sukurti šeimą, būti reikalingais, kurti savo gyvenimą, jie nejaučia, kad jiems priklauso šventė. Tie žmonės auga ir formuojasi su jausmu, kad yra beverčiai, menki, jų savastis yra pajuoka ir pažeminimas. Vienas klasikas sakė: „mergaitė pro tvorą į sodą žiūrėjo“, – dėsto psichologė Aušra Kurienė. – Ir tada tie žmonės išvažiuoja į Angliją, doroja žuvį 12 valandų per parą ir sako: aš niekur iš čia nevažiuosiu, aš čia jaučiuosi žmogumi“.
Smurto kenksmingumas šiuolaikinėje visuomenėje yra akivaizdus. Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, tai, kas, kaip auklėjimo priemonė, tiko žmonėms, augusiems prieš du šimtus metų, visai netinka šiandien. Todėl fizinių bausmių vadinimas auklėjimu yra absoliuti atgyvena, kelianti realų pavojų visuomenei.
Fizinės bausmės aiškiai pasako vaikui, kad teisus yra tas, kuris fiziškai stipresnis, o geriausias argumentas yra smūgis. Jei turi jėgos, turi valdžią, jei jėgos neturi – esi menkas ir niekingas. Taip auginamo vaiko tikslas – kuo greičiau užaugti ir „parodyti visiems“, pastebi Aušra Kurienė. Pasak psichologės, apie tai reikia kalbėti, bet ramiai: „Supraskite, neturiu jokio tikslo pasodinti tėvą, kuris muša savo vaiką. Mano darbas – išmokyti tėvus kitaip auklėti savo vaikus, juk daugelis tėvų, kankindami savo vaikus, patys jaučiasi blogai. Jie tiesiog nemoka valdyti pykčio, tvarkytis su vaiko kaprizais. Yra ir tokių tėvų, kuriem reikalinga psichologinė pagalba, o kiti yra sadistai ir nemato savo sadizme nieko blogo – iš tokių tėvų vaikus reikia paimti“, – sako Aušra Kurienė.
Dantų nepriežiūra, kaip smurto forma
Pasak Paramos vaikams centro vadovės, psichologės Aušros Kurienės, tik blogi vaiko dantys negali būti jo paėmimo iš šeimos priežastis. „Vaikai paimami tik tuo atveju, kai jų nepriežiūra kelia grėsmę jų gyvybei: jei tėvai neduoda vaikui valgyti, negydo, kai jis serga, neaprengia šiltai, kai jam šalta. Yra visas ilgas sąrašas aplinkybių, kurios yra pavojingos vaikui, negydomi dantys tik viena iš jų“, – sako Aušra Kurienė.
Apleisti vaiko dantys tampa tik pradiniu tašku, kai atkreipiamas dėmesys į tėvų gebėjimą rūpintis vaiku.
Odontologė Rasa Račienė antrina, kad apleisti vaiko dantys tampa tik pradiniu tašku, kai atkreipiamas dėmesys į tėvų gebėjimą rūpintis vaiku. „Auklė darželyje pastebėjo, kad vaiko dantis reikia taisyti, informavo tėvus. Po mėnesio niekas nepasikeitė, tad ji vėl informavo. Tada buvo surastas gydytojas, vaikas vis tiek nebuvo nuvestas. Tada vaiko teisių apsaugos tarnyba nuvedė vaiką pas dantų gydytoją, galų gale jis buvo paimtas iš šeimos“, – pasakoja Rasa Račienė. Akivaizdu, kad dėtos ilgalaikės pastangos paskatinti tėvus rūpintis vaiku, tačiau jų neįveikiamas abejingumas vaiko sveikatai galiausiai parodė negebėjimą tinkamai pasirūpinti vaiko poreikiais. Tai ypač stebina žinant, kad praktiškai kiekvienas suaugęs žmogus yra susidūręs su dantų skausmu ir žino, kokias kančias jis gali sukelti ir koks pavojingas sveikatai.
Įtarimai nepasiteisino. Kas toliau?Po to kai Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai apsilankė mergaitės šeimoje, darželyje ir informavo visus apie įtarimus, kilo didelis vėjas. Aiškinosi visi – kada mergaitė nukrito, kaip nukrito, ar tikrai nukrito. Mergaitės mama skambino vaiko teisių kontrolierei Editai Žiobienei. Žinoma, ir baisu, ir nejauku, ir gėda. Šį kartą, atrodo, įtarimai nepasitvirtino – mergaitė tikrai buvo nukritusi ir dėl to jos smilkinys pamėlo. Visi pripažino, kad mergaitė judri ir dabar visai laiminga, o ta juoda šypsena – sunkios praeities palikimas. Dar visai neseniai ji tikrai buvo apleista. Pasirodė, kad mergaitę pas dantų specialistę atvedė jos naujoji mama – iškart po įsivaikinimo procedūros. Tad ir mėlynės – kaip praeities šmėklos – išdavikės vis dar persekioja.
Taigi viena moteris – gydytoja – rūpinosi vaiko saugumu, kita moteris – įmotė – rūpinosi apleisto vaiko sveikata. Ar tikrai tai turėjo virsti skandalu, ar turėtų būti kaltinama atsakinga gydytoja? Greičiausiai tai situacija, kuri geriausiai sprendžiama geranoriškumu ir sveiku požiūriu.
