„Kiekvienas žmogus gyvenime turi savo pašaukimą ir misiją“, – atvirai pokalbį pradeda Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Vaikų ligų klinikos rezidentė Viktorija Čirvinskaitė ir sutinka pasidalinti įdomiu pasakojimu apie savo misiją egzotiškame pasaulio kampelyje – Filipinuose. Mergina ne tik dirba gydytoja Kauno klinikose, bet yra ir pasaulinės gydytojų sąjungos „Už gyvybę“ narė, medikų ateitininkų „Gaja“ filisterė, aktyviai dalyvauja Lietuvos katalikiškų organizacijų veikloje, Tiberiados bendruomenės misijose. Gydytoja rezidentė V. Čirvinskaitė yra kilusi iš nuostabaus šiaurės Lietuvos miestelio Pušaloto, ir kaip pati sako, „augusi ir gyvenimui „sparnus“ auginusi gražioje trijų vaikų šeimoje, o įkvėpimą didiems darbams gavusi iš mylinčių tėvelių“.
– Ar tai pirmoji Jūsų misija? Kaip tapote misioniere?
– Tai antroji misija Filipinuose. Pirmą kartą buvau išvykusi prieš dvejus metus: iš pradžių mano akimis atrodė ne taip sėkmingai, bet dabar esu laiminga, kad įgijau patirties, kuri pakeitė mano gyvenimą ir padėjo galutinai pasirinkti tolimesnį kelią. Tąkart susirgau hemoragine Dengė karštine ir tik didelių pasisekimų, atsitiktinumų dėka viskas baigėsi gerai: greitai patekau į universitetinę Manilos ligoninę, tik po geros savaitės pakilau iš lovos. Nuo to laiko švenčiu antrąjį savo gimtadienį.
Kaip tapau misioniere? Ilga istorija... Viskas prasidėjo dar vaikystėje: esu labai laiminga užaugusi šeimoje, kurioje nuolat mačiau savo tėvelių pavyzdį, gavau didžiulę dozę meilės ir gražų pavyzdį. Taip mano širdis buvo pašvęsta didesniems dalykams. Man atrodo, kad dažnai net nereikia vykti už tūkstančių kilometrų: pakanka daryti kasdienius darbus su meile, pasiaukojimu. Gyventi ne dėl savęs, o dėl kito. Tai ir reiškia – būti misionieriumi. Paprasčiausiai mylėti kasdienybėje. Nuo mažens turėjau troškimą dovanoti savo gyvenimą tiems, kurie kenčia, kuriems ypatingai reikia meilės, sergantiems, vargšams, atstumtiesiems. Iš pradžių svajojau stoti į Karo akademiją, tačiau vėliau kelias pasisuko į mediciną. Čia atradau savo pašaukimą. Ir studijų metais aktyviai dalyvavau įvairioje visuomeninėje, savanoriškoje veikloje. Ne paslaptis, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, yra labai paplitusi liga – „meilės stokos, nereikalingumo liga“. Visada norėjau ją „gydyti“...
– Kas Jus paskatino vykti taip toli – į Filipinus?
– Jau daugiau nei penkerius metus draugauju su Tiberiados bendruomene (prieš 35 m. Belgijoje įkurta nedidelė katalikiška bendruomenė. Nuo 2001m. keturi-penki broliai gyvena Lietuvoje, Baltriškėse esančiame vienuolyne. Bendruomenė turi misijas Konge, Filipinuose). Taip susipažinau su bendruomenės misionieriumi filipiniečiu Niku, kuris buvo atvykęs į Lietuvą. Mane labai uždegė jo pavyzdys ir misija, kurioje jis darbavosi.
Vos po kelių mėnesių gavau žinią, kad Nikas staiga mirė – ištiko insultas...
Pats kilęs iš vargingos šeimos, nuoširdžiai tikėjęs, Nikas sugebėjo baigti mokslus ir nusprendė nugyventi savo gyvenimą kaip Tiberiados misionierius. Jis rūpinosi vargšais, pradėjo daug gražių projektų, kurių dėka ne vienas jaunuolis galėjo baigti mokslus ir išgelbėti savo šeimas nuo skurdo, suteikti naujos Vilties, atverti kelią į naują gyvenimą. Tai štai, buvau labai stipriai „uždegta“ ir „užkrėsta to viruso“ ir prieš Nikui išskrendant atgal į Filipinus, pažadėjau vieną dieną atvykti jam padėti. Tačiau vos po kelių mėnesių gavau žinią, kad Nikas staiga mirė – ištiko insultas... Iš karto supratau, kad turiu tęsėti pažadą. Tad jau po pusmečio, kartu su dviem Tiberiados vienuoliais išskridau į misiją. Ir jau tada suvokiau – tai tikrai ne paskutinė mano misija... Anaiptol.
– Pažinote Filipinus iš kitos, neturistinės pusės? Pasidalinkite įspūdžiais.
– Mano tikslas ir buvo gyventi taip, kaip gyvena vietiniai. Tad valgiau (pusryčiams, pietums, vakarienei – ryžiai), gyvenau kasdienį jų gyvenimą: kartu meldėmės, ruošėme valgyti, dirbome darže, rinkome šiukšles ir t.t. Man labai svarbu, kad žmonės jaustų, jog nesu kažkokia stebuklinga gelbėtoja europietė, bet paprasčiausiai žmogus, kuris nori kartu su jais dalytis jų kasdienybe. Manau, kad misionieriui, atvykusiam į kitą šalį, labai svarbu tapti vietiniu (be abejo, išsaugant savo identitetą), kad galėtų kuo geriau jiems tarnauti, mylėti. Ne pakeisti (atnešti naują sistemą), bet tą sistemą pagerinti.
– Papasakokite plačiau apie misiją Filipinuose. Ką ten dirbote?
– Filipinuose, Talimo saloje (apie 4 val. kelio nuo sostinės Manilos), Sapango kaimelyje yra Tiberiados bendruomenės kartu su Niku įkurta šv. Damijono bendruomenė. Ten gyvena keletas pasauliečių, įsipareigojusių įvairiuose projektuose: stipendijų programa, bambukų dirbtuvė, San Damiano klinika, prevencinės programos ir t.t.
Brolis Emanuelis ir kiti broliai nuolat atskrenda padrąsinti ir padėti visai komandai. Yra įkurta nevyriausybinė organizacija, kuri rūpinasi stipendijų programa. Kiekvienais metais, atsižvelgiant į tai, kiek aukų gauname, finansuojama apie trisdešimt stipendininkų, bendradarbiaujame kartu su organizacija „Mekongo vaikai“. Stipendijos suteikiamos pradinių ir vidurinių mokyklų mokiniams bei universitetų studentams.
Tikslas – suteikti jauniems žmonėms, kilusiems iš vargingų šeimų, galimybę pabaigti vidurinę mokyklą ir įstoti į koledžą ar universitetą. Pabaigę studijas, jie bus pajėgūs susirasti darbą ir tokiu būdu padėti savo šeimai, kai kuriais atvejais sumokėti už savo jaunesnių brolių ir seserų mokslą. Trumpai tariant, jie nebebus pasmerkti visą gyvenimą pasilikti skurde. Pirmais metais jaunuoliai kartu gyvena Šv. Damijono bendruomenės namuose. Šie paruošiamieji metai padeda nustatyti, kokio tipo studijos tiktų studentui, taip pat formuoja tinkamą visapusišką pasirengimą (mokomi anglų kalbos, padeda įvairiose bendruomenės misijose ir t.t.). Būdami bendruomenėje, jie įgauna brandumo, išmoksta gerbti kasdienę dienotvarkę, dirbti virtuvėje, darže ir tokiu būdu mokosi padėti kitiems. Ši programa jau išaugino daug gražių žmonių.
Daugiau nei prieš 10 m. jauna belgų gydytojų Bruno ir Delphine šeima kartu su Tiberiados bendruomene įkūrė ir nedidelį medicinos centrą „San Damiano clinic“, kur pagalbos gali sulaukti visi sergantys. Ten dirba paruošta vietinių gyventojų komanda, vieną kartą per savaitę atvyksta gydytojas iš Manilos.
Iš Europos savanorystei 1-2 metams nuolat atvyksta medicinos kvalifikaciją turintys jaunuoliai, šiemet ten darbuojasi slaugytojo specialybę turintis prancūzas Bruno. Vykdoma mitybos programa, kurioje dalyvauja daugiau nei dvidešimt pagal amžių per mažai sveriančių vaikų ar turinčių mitybos problemų (dažniausiai dėl skurdo esant nepilnaverčiam racionui, išsekimui). Vieną kartą per mėnesį vertinama jų sveikatos būklė, vystymasis, svorio kitimas, šeimos nariai apmokomi tinkamos mitybos principų.
Taip pat vykdoma atliekų prevencijos programa. Jos tikslas – apsaugoti gamtą ir kovoti su šiukšlių deginimu, mokyti rūšiuoti, tinkamai tvarkyti atliekas, tokiu būdu užkertant kelią oro ir vandens taršai, sąlygojančiai daugelio kvėpavimo ir ūmių virškinimo sutrikimų (apsinuodijimų) pasireiškimą. Vykdomi ir daugelis kitų projektų.
Buvo planuota, kad šįkart dirbsiu du kartus per savaitę ir konsultuosiu tik vaikus. Tačiau atvykus pamačiau, kad tai bus paprasčiausiai neįmanoma, realybė buvo visai kitokia... Dirbau septynias dienas per savaitę. Konsultuoti teko tiek vaikus, tiek suaugusius, reikėjo net ir operuoti.
Dirbau septynias dienas per savaitę. Konsultuoti teko tiek vaikus, tiek suaugusius, reikėjo net ir operuoti.
Talimo saloje yra apie 55 tūkstančius gyventojų. Tad sužinoję, kad aš gydytoja, pacientai plaukte plaukė iš aplinkinių salų. Turėjau nemažai sunkių atvejų.
Stengėmės padaryti kuo daugiau su tomis priemonėmis, kurias turime. Teko nemažai ligonių skubiai siųsti į kitas ligonines. Didžiausia problema, kad dažnai vargingai gyvenantys filipiniečiai neturi pinigų, o visa medicina Filipinuose yra mokama – jei neturi pinigų, esi pasmerktas.
Tačiau buvo gražu matyti didžiulį gyventojų solidarumą, kai, iškilus rimtai problemai, visi kaimo gyventojai atidavė savo santaupas. Pvz., į akušerijos kliniką išsiųsti jauną moterį Cezario operacijai (jai buvo sunki preeklampsija, tad didelė grėsmė tiek kūdikiui, tiek pačiai mamai). Džiaugiuosi, kad lankiau tropinių ligų apmokymus Briuselyje, tad buvo lengviau susigaudyti. Taip pat reikėjo operuoti didelius abscesus ir panašiai. Apie drenus galėjau tik svajoti... „Įjungėm“ visą vaizduotę, tad drenus, kitas priemones gaminome patys. Ir ačiū Dievui, tikrai visa medicininė misija praėjo labai sėkmingai, nepaisant daugybės man, kaip jaunam medikui, iššūkių.
Rengiau susitikimus su jaunomis mamomis: mokėmės taisyklingos mitybos, gyvensenos. Taip pat vedžiau pirmos pagalbos mokymus, įvairių sistemų ligų kursus San Damiano klinikos komandai. Keitėmės patirtimi: aš pasakojau europines patirtis, jie – vietinės medicinos galimybes. Gražu buvo atrasti ir kitokią mediciną, kur nėra nei rentgeno aparato, nei rimtesnio kraujo tyrimo, kur šlapimo tyrimus analizuoji pats. Turi stetoskopą, otoskopą, ir pirmyn. Visa diagnostika remiasi tuo, ką tau davė Dievas – klausa, akimis, uosle, rankomis (perkusija, palpacija...). Buvo ir tokių situacijų, kai kartais tiesiog reikėjo būti mirštančiu kartu, kai jau nebegalėjome vietinėmis galimybėmis nieko padaryti. Atradau iš naujo ir kitą gydytojo pašaukimo pusę – ne tik būti gydytoju, duodančiu vaistus, tačiau ir tiesiog kartu būnančiu, palaikančiu, kartu besidžiaugiančiu ar kenčiančiu.
Taip pat organizavome vaikų stovyklą, kurioje priėmėme šimtą vietinio kaimelio vaikų. Tris dienas kartu žaidėme, mokėmės ir paprasčiausiai buvome kartu. Taip pat per Didįjį Velykų Tridienį surengėme ir jaunimo stovyklą, į kurią atvyko šimtas keturiasdešimt jaunuolių iš įvairių salų, miesto šiukšlynų. Gražu buvo matyti jų džiaugsmą būti kartu (kai kuriuos jaunuolius buvau sutikusi ir prieš dvejus metus), kartu kopti į kalnus, eiti į tikėjimo kelionę, melstis, švęsti Velykas.
Kelioms dienoms vykome į misijas Manilos šiukšlynuose, kur yra daugiau nei 0,5 mln. gatvės vaikų. Ten mūsų misija – ne DARYTI, bet BŪTI kartu su vaikais, žaisti, mylėti, kad tie, kurie nepatiria meilės, jaustų, kad, nepaisant visko, yra vertinami, reikalingi. Vos per keletą minučių, atvykus į šiukšlynus, aplink mus susirinko daugybė vaikų, kurie tiesiogine to žodžio prasme lipte užlipo, kad būtų apkabinti. Nepaisant didžiulio skurdo, tiek daug džiaugsmo, juoko! Tikrai, Filipinuose klestėte klesti meilės ir džiaugsmo kultūra. Atrodo, kad tie, kurie nieko neturi, turėtų būti liūdni, tačiau priešingai: jie turi, kaip patys sako, svarbiausia – šeimą ir tikėjimą, „visa kita – kaip taifūnas, kuris bet kuriuo metu gali nusinešti tuos medžiaginius dalykus“. Tiek daug šypsenų nesu mačiusi nei vienoje šalyje.
– Ar misijoje buvote viena lietuvė?
– Taip, misijoje buvau vienintelė gydytoja iš Lietuvos. Brolis Emanuelis ir brolis Serafimas belgai, tad su jais kalbėjomės prancūziškai ar angliškai. Su vietiniais gyventojais teko kalbėti angliškai ir tagalogu (vienas iš Filipinų dialektų). Bet, būdama, „iki kaulų smegenų“ lietuvė, vietinius mokiau ir lietuvių kalbos. Prieš išvykstant į Lietuvą, jau visam kaime galėjau girdėti „ačiū, iki, skanaus“.
– Ką veikėte laisvalaikiu?
– Laisvalaikio nelabai buvo. Kai tik turėdavau keletą laisvų minučių, eidavau pasigrožėti nuostabia gamta, ar pabandydavau rasti tylų kampelį ramiam pabuvimui. Dažniausiai tai nepavykdavo, nes vietiniai greit pamato, jei esi vienas – tad eidavom pasivaikčioti, kalbėtis, lankyti šeimų, žaisti gatvėse su vaikais (kurie apskritai, „neleido“ niekad būti vienai, palydėdavo iki klinikos, vakare laukdavo, kada išeisiu). Filipinuose antra „religija“ yra krepšinis. Tai ir mano didelis pomėgis, tad su filipiniečiais ne vienas varžybas žaidėme.
– Tikriausiai šioje šalyje patyrėte ne vieną nuotykį?
– Taip, nuotykių daugybė. Pradedant rytu, baigiant naktimi. Filipinuose yra posakis „It`s more fun in Philippines“ (liet. – Filipinuose daug smagiau). Jei susitari susitikti, pvz., 12 val., tai geriausiu atveju susitiksi apie 14 val. Žmonės ten neskuba, nėra to „autostradinio“ gyvenimo. Aišku, nebebuvo labai „fun“ (liet. – smagu), kai Filipinų aviakompanijos „dėka“ pavėlavom į skrydį iš Honkongo į Europą. Bet tuomet dar turėjom naują progą dvi dienas praleisti ir susipažinti su šiuo miestu.
Man didžiausias nuotykis – gyventi kartu kasdienybę su filipiniečiais. Nuolat pokštaujama, nuolat visokiausių netikėtumų įvyksta. Plaukiant laivo motoras neretai sugenda. Tad pora valandų tenka plūduriuoti ant vandens. Vietiniai nenusimena – šoka į vandenį paplaukioti, žuvų pagauti. Išmokau išvirti skanios kavos ant laužo ir daugelio įvairių kasdienio gyvenimo išmanybių.
– Ar vyksite dar kartą?
– Man labai patinka Popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „...išeiti iš savo pačių komforto ir turėti drąsos eiti iki žemės pakraščių, kurioms reikia Šviesos...“. Manau, kad eisiu. Aišku, tas žemės pakraštys gali būti ir bet kuri vieta čia, Lietuvoje, kuriai reikia Padrąsinimo, Vilties, Meilės. Kiekvienas esame kviečiami atrasti tai, ką turime savo gyvenimu atnešti. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi pašaukimą ir misiją, kurią tik jis vienas gali įvykdyti. Ir aš, nepaisant kuriame pasaulio kampelyje bebūčiau, visada liksiu lietuvė, tad darysiu lietuviškus darbus, net ir Filipinuose ar dar kur kitur.
Nuotraukos iš V.Čirvinskaitės asmeninio albumo
