Artimojo netektis visada atveria skausmingiausias šeimos gyvenimo žaizdas. Kai žmogus pats pasirenka nebūtį ir savo noru pasitraukia iš gyvenimo, jo pasirinkimas tampa nepakeliama drama visiems jį pažinojusiems. Su tuo susidūrė ir 16-metė Kristina (vardas pakeistas). Tačiau dar vaikystėje motinos netekusi mergina šiandien yra linksma ir ryžtinga. Moksleivė tiki, kad taps puikia gydytoja. „Noriu padėti kitiems. Gal ir ši mano išpažintis kam nors suteiks tikėjimo?“, – vylėsi kaunietė.
Migloti vaikystės prisiminimai
Prakalbus apie vaikystę ir gyvenimą su tėvais moksleivė negali sulaikyti ašarų. Iki trejų metų ji gyveno su tėvais ir dviem savo seserimis. Šeimoje buvo smurtaujama, vartojamas alkoholis. Kristina žino, kad toks gyvenimo būdas yra pražūtingas.
Mamai pasitraukus iš gyvenimo mergaitei buvo treji, o vyresnėlėms jos seserims – septyneri ir devyneri. Dešimtoje klasėje besimokanti mergina savo mamą prisimena miglotai. „Būdavo labai linksma kai įsispyrusi į jos aukštakulnius vaidindavau suaugusią. Tačiau paskutiniai prisiminimai skaudžiausi. Prisimenu kaip mečiau gėlę ant mamos karsto. Nors dabar jau ne taip sunku apie tai pasakoti, tačiau anksčiau viskas atrodė nepakeliama“, – į prisiminimus paniro Kristina.
Prakalbus apie vaikystę ir gyvenimą su tėvais moksleivė negali sulaikyti ašarų.
Po motinos laidotuvių įvyko teismas, kurio sprendimu dviejų mergaičių globa atiteko vienai iš tėvo seserų. Anot Kristinos, iš vyresniųjų pasakojimų ji žino, kad tėvas nerodė jokio noro auginti tikrų savo vaikų. „Vyriausioji sesuo Emilija apsigyveno pas mamos seserį. Jos mama susilaukė gyvendama su kitu vyru, todėl jei mergaitės nebūtų priglaudusi mamos sesuo, ji paprasčiausiai būtų patekusi į vaikų namus. Tuo metu mūsų likimai priklausė nuo aplinkinių“, – aiškino mergina.
Sulaukė pagalbos
Augdamos pas tetą merginos nesijautė mylimos. Jos buvo mušamos, o nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro turėjo prižiūrėti tetos ūkį. Kristina prisimena, jog tikras tėvas jų niekada nelankė ir nesidomėjo, kaip jos gyvena ir ar turi pakankamai maisto. „Iš pradžių jis dar atveždavo mums lėlytę ar vaikišką knygutę, bet vėliau jo apsilankymai retėjo ir galiausiai visai apie mus pamiršo“.
Kristinai skaudžiausia prisiminti tai, jog tikra jų teta mergaites mušdavo net ir už menkiausius nusižengimus. Moteris dukterėčias versdavo ją vadinti mamyte, o jei jos to nedarydavo, gaudavo pylos. Seserys buvo purvinos ir be švarių drabužių bei elementariausių higienos priemonių. Gaminti jos taip pat turėjo pačios. „Išmokome su Adriana kepti blynus, todėl juos ir kepdavomės kiekvieną dieną. Net ir ypatingomis progomis negaudavome įvairesnio maisto. Dovanos? Ne. Apie tai net negalvodavome“, – pasakojo pašnekovė.
Augdamos pas tetą merginos nesijautė mylimos. Jos buvo mušamos, o nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro turėjo prižiūrėti tetos ūkį.
Po trejų gyvenimo tetos namuose metų mergaitės sulaukė pagalbos. Į namus pasibeldė socialinė darbuotoja, kuri pamačiusi apleistus vaikus pasirūpino, kad mergaičių teta netektų teisių į jų globą . Tačiau vaikų globos paprašė motinos sesuo, kuri jau augino Kristinos seserį Emiliją.
Išmoko gyventi be baimės
Apie daugiau nei dešimtmetį seseris globojančią tetą Rimą Kristina atsiliepia tik gražiausiais žodžiais. Gyvedama tetos namuose mergaitė greitai susirado draugų, pradėjo lankyti darželį, o kiek vėliau ir mokyklą. Sočiai pavalgiusi, švariai aprengta ir jaukiuose namuose gyvenanti Kristina vertina tetos gerumą.
„Teta Rima su mumis elgiasi ramiai ir švelniai. Ji tokia, kokia ir turi būti tikra mama. Teta išmokė mane skaityti, rašyti. Ji mūsų nemuša, visada švelniai pamoko, paaiškina. Labai ją myliu ir vertinu tai, ką suteikė man ir seserims“, – su šypsena kalbėjo Kristina.
Gyvendama su mylima teta, kurią ilgainiui pradėjo vadinti mama, mergina kreipėsi pagalbos. Patyrusi psichologė padėjo jai įveikti mamos netekties skausmą ir baimę. Kristina džiaugiasi, jog su teta gali atvirai bendrauti įvairiausiomis temomis, išsakyti skaudžiausius išgyvenimus ir pasiguosti.
„Šiandien galiu visiems pasakyti, jog nesvarbu, koks žmogaus amžius, bet kalbėti apie skausmingus išgyvenimus reikia visada. Tikiu, kad kiekvienas turi artimą draugą ar žmogų, kuriam galima pasipasakoti, pasiguosti. Man padėjo psichologė, o teta visada palaikė. Tai sustiprino mūsų santykius“, – neabejoja mediciną norinti studijuoti mergina.
Svarbiausia – neslėpti skausmo
Lietuvos psichologų sąjungos Psichikos sveikatos komiteto narės prof. Nidos Žemaitienės teigimu, visuomenėje vis dar vyrauja nuomonė, jog kalbėti apie savo skausmą ir slegiančius išgyvenimus – nepriimtina. Tačiau toks požiūris niekam nėra naudingas.
Tikiu, kad kiekvienas turi artimą draugą ar žmogų, kuriam galima pasipasakoti, pasiguosti.
„Visi mes kartais patiriame sunkumus, susiduriame su skausmingais gyvenimo įvykiais. Natūralu, kad tokiomis akimirkomis jaučiamės silpni ir pažeidžiami. Mums reikia kitų pagalbos. Vis dar egzistuoja nuomonė, jog emociniai sunkumai yra kažkas, ką reikia slėpti. Lyg tai būtų silpnumo įrodymas ar gėda. Tačiau slegiantys išgyvenimai, skausmas, pasimetimas, nerimas, prislėgta nuotaika – labai natūralus atsakas į netektį. Tai įveikti yra tik vienas būdas. Reikia išreikšti savo jausmus, išakyti juos ir išgyventi. Tai nėra lengva. Neretai norisi nuo visko pabėgti, nustumti, pamiršti, – kalbėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Sveikatos psichologijos katedros vedėja N. Žemaitienė. – Bandydami išvengti skausmo žmonės neretai užsisklendžia savyje ar paskęsta darbuose. Tačiau neišreikšti jausmai, neišgyventas skausmas niekur nedingsta. Jis grįžta užsitęsiu gedėjimu, emociniais sunkumais ar kitais sveikatos sutrikimais. Manau, kad ieškoti pagalbos ir išmokti ją priimti – didesnė stiprybė nei ignoruoti savo jausmus ir nieko nedaryti.“
Išgyvenantiems artimojo netektį profesorė pataria nebijoti naudotis visa prieinama pagalba. Kartais sunkumus įveikiame su artimųjų pagalba, o kartais ir padedant psichikos sveikatos specialistui. Visi pagalbos šaltiniai ir būdai, kurie mums tinka ir duoda naudos, yra geri ir tinkami. Svarbu nelaukti. Laikas gali užslopinti išgyvenimus, kurie vėliau pasireikš įvairiais negalavimais.
„Yra sakoma, kad mūsų žaizdas gydo pats gyvenimas. Tačiau jis, kaip ir bet kuris kitas gydytojas, padėti gali tik atsivėrus, atskleidus viską, kas kelia nerimą. Kitų pagalba, kai išgyvename netektį, yra vienas iš svarbiausių vaistų, todėl jos nereikia bijoti“, – sakė visuomenės sveikatos mokslų daktarė, psichologė N. Žemaitienė.
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
|---|---|---|
| Vaikų linija www.vaikulinija.lt | 116 111 | Kasdien 11.00–21.00 val. |
| Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt | 8 800 28888 | Visą parą |
| Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt | 116 123 | Visą parą |
| Pagalbos moterims linija | 8 800 66366 | I–V 10.00–21.00 val. |
| „Linija doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba) | 8 800 77277 | I–V 16.00–20.00 val. |
| Dingusių žmonių šeimų paramos centras |
8 800 26161, (8 5) 277 3135 |
I–V 8.00–16.00 val., Visą parą |
| Panevėžio paguodos telefonas | (8 45) 500 965 | I–V 20.00–8.00 val. |
| Vilniaus moterų namų krizių centras | 8 800 22008 | I–V 9.00–17.00 val. |
| Vaiko raidos centras | (8 5) 275 7564 | Visą parą |
|
Krizių įveikimo centre (Olandų g. 19-2, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite konsultuotis atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. |
8 640 51555 | I, III, V 16.00-20.00 val. |
Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.
