1941-ųjų birželio 14 prasidėjo beveik pusantro dešimtmečio trukęs Lietuvos gyventojų naikinimas ir trėmimas, virtęs tautos tragedija. Tremtyje atsidūrė geriausi mūsų tautos atstovai: intelektualai, mokytojai, politikai, medikai, karininkai, kunigai... Į tolimiausius SSRS rajonus žmones veždavo gyvuliniuose vagonuose, antisanitarinėmis sąlygomis. Tremtiniams trūkdavo oro, maisto, vaistų. Vežami pirmiausia žūdavo vaikai, senyvo amžiaus žmonės. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis. Trėmimai vienodai palietė visas tautines grupes. Lentvario mieste gyvena nemažai šeimų išgyvenusių tremties dalią.
Jau ne pirmus metus Lentvario miesto biblioteka mini Gedulo ir vilties dieną. Į susitikimą su tremtiniu ir politiniu kaliniu Stanislovu Keršiu atėjo Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš" dalyviai.
,,Būti tremtiniu – reikia užsidirbti“, – tokiais žodžiais pradėjo savo pasakojimą Stanislovas Keršys, kuris nuo 11 metų buvo partizanų ryšininkas. Gimė Dargužių kaime, netoli Valkininkų. Gerai suprasdamas rusų kalbą ir pažinodamas vietinius miškus, visas naujienas pranešdavo partizanams pasislėpusiems Dzūkijos miškuose. Būdavo, kad į dieną tekdavo miškais nueiti apie 50 kilometrų ir daugiau. Visa jo šeima padėjo partizanams, tėvas gamino ginklus, motina siuvo drabužius. Savo ūkiniame pastate buvo įsirengę slėptuvę su dviguba siena, kur galima buvo gerai pasislėpti. Kol vieną dieną Stanislovas, kaimo šnipo išduotas, buvo suimtas ir išvežtas NKVD. Stanislovas turėjo galimybę pabėgti ir pasislėpti, tačiau suprato, kad tuo atveju bus ištremta ir nukentės jo šeima. Todėl jis aukojosi ir vienas prisiėmė kaltę. Jo šeimai pasisekė išsisukti, nes turėjo specialiai tam tikslui pakabintą namuose ant sienos didžiulį Stalino portretą, o tėvas dievagojosi nežinąs, kuo užsiėmė jo vaikas. Stasys buvo suimtas, kartu su kitais tremtiniais suvarytas į gyvulinį vagoną ir išvežtas į Altajų. Kelionė iki Altajaus truko 27 paras. Ten jis dirbo lentpjūvėje. Buvo pastoviai tardomas. Jam sakydavo ,,Išduok partizanus. Padovanosim laisvę“.
Bet jis nenusileido ir atsakė tardytojui: ,,Tėvynė neišduodama. Ji viena gyvenime“. Jo užsispyrimas ir drąsa patiko rusų karininkams ir jie pasiūlė jam rinktis, arba 11 metų kalėjime, arba 3 metai Šiaurės Korėjos kare. Tardytojas pasakė: ,,Mums reikalingi protingi ir drąsūs žmonės. Kvailiai ir išdavikai žūsta nedavažiavę iki fronto“. Korėjoje jo laukė paskutinis egzaminas: arba jis išgyvens kare, arba ne, pasirinkimas mažas. Stanislovas liko gyvas ir išbuvo kare trejus metus. Po to buvo paleistas į laisvę ir 1954 m. gruodį sugrįžo į Lietuvą. Paklaustas, kas buvo sunkiausia tremtyje, Stasys atsakė, kad iš pradžių sunku buvo priprasti prie atšiauraus klimato, apšašo visas veidas, bet su laiku praėjo ir organizmas pritapo.
Sugrįžęs į Lietuvą sukūrė šeimą, dirbo Eišiškių MTS, Matuizų durpyne, Gariūnų statyboje ekskavatorininku, akmenskaldėje, 25 metus išdirbo Gelžbetonių gamykloje. Iš viso turi 50 metų darbo stažo ir gauna, kaip pasakė – špygą. Lentvaryje gyvena nuo 1968 m. Laisvalaikiu užsiima kalvyste, plastiko dirbiniais, šiuo metu susižavėjo medžio drožyba. Pasak jo, medis šildo rankas ir džiugina širdį.
Karas ir tremtis nesugadino nei jo nervų, nei sveikatos. Jis pilnas gyvenimo džiaugsmo, dainuoja Lentvario tremtinių chore, turi puikią atmintį, yra meniškos sielos žmogus. Pokalbio metu nebuvo galima nepastebėti iš šio senolio akių sklindančios šilumos, taurios šypsenos ir optimizmo.
Dėkojame mūsų svečiui už suteiktą galimybę prisiliesti prie gyvos istorijos.
Trakų r. savivaldybės viešosios bibliotekos
Lentvario filialo vedėja Kristina Mečkovska ir
Vyr. bibliotekininkė Rūta Minkevičienė
