Į „Euroviziją“ - vėl pasišiukšlinti?

Dešimtį metų siekiame to užkeikto titulo. Siekiame tapti plačiosios Europos publikos numylėtiniais. Siekiame šlovės, pripažinimo, bet... Gauname mažiausiai taškų, sulaukiame (?) tyliausių ovacijų (?) ir, kaip jau tapo įprasta, užimame paskutinę vietą. Ir, rodos, turime iš ko pasirinkti. Lietuva - ne tokia jau bebalsė šalis, pripažinkime. Tačiau į galingosios „Eurovizijos“ nasrus patekę vargšai lietuvaičiai lyg avelės nuslysta vilkės stemple žemyn. Į paskutinę balsavimų lentelės vietą. Galime kaltinti tuos „aukštesniuosius“, kad neva pinigų pakankamai neskiria. Biudžetas ribotas. Kažkaip susimovė ir „4Fun“ (su savo įspūdingu šešėlių teatru), ir Jeronimas Milius (su savo mėnesiena scenoje). Šlamančiųjų mažai buvo, kad surengtų šou, patinkantį naujovių ištroškusiai publikai. Galime kaltinti pačius atlikėjus, kad nesugebėjo puikiai pasirodyti scenoje. Štai Ovidijų Vyšniauską, Aistę Smilgevičiūtę išpeikėm. Pagyros žodžių nesulaukė ir „Laura and The Lovers“. Taip pat galime kaltinti ir tą didžiąją publiką, aukščiausio rango komisiją, neva nesuprantančią mūsų unikalaus bei savito stiliaus. Na, Lino ir Simonos bei Aivaro neaptarinėsim. Dar žaizdos neužgijo. Lažinuosi, nė vienas mūsų niekados neapkaltintume savęs. O gaila. Juk vien mūsų dėka plačiajai Europos publikai tenka „laimė ir garbė“ išvysti mūsų perliukus. Štai ir šiais metais puoselėjame viltis, stengiamės ant scenos užtempti saviškius. Nors norinčiųjų ne per daugiausia, vis vien tempsime. Nesvarbu, kaip ten jų balsai. Svarbu su iškilumais. Silikoniniais.