Kauno Maironio universitetinės gimnazijos (KMUG) direktorė, socialinių mokslų daktarė Daiva Garnienė geriau nei kas kitas žino, kaip seniausia Kauno mokykla keitėsi bėgant metams. Mokinių mylimai pedagogei istorinis pastatas senamiestyje yra ne tik darbo vieta, tačiau ir mokykla, kurioje ji sprendė visiems vaikams ir paaugliams iškylančias dilemas, rinkosi ateities profesiją ir nerimavo prieš abitūros egzaminus. Interviu metu gimnazijos direktorė mums atskleidė, kokių disciplinų ji nemėgo ir kaip pasirinko specialybę.
– Kokius svarbiausius mokyklos pokyčius galite išskirti?
– Šioje gimnazijoje jaučiuosi kaip namuose. Juk tai vienintelė mano bendrojo ugdymo mokykla ir vienintelė darbovietė. Man labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes anksčiau vertinau gimnaziją mokinės požiūriu, o dabar esu šios gimnazijos vadovė, nuo kurios sprendimų daug kas priklauso. Kai aš mokiausi, šiame nedideliame pastate nuo pirmos iki vienuoliktos klasės (tuo metu tai buvo baigiamoji klasė) mokėsi dvigubai daugiau mokinių dviem pamainomis, mokiniai ir mokytojai vieni kitus spėdavo per tokį ilgą mokymo(si) laiką gerai pažinti. Kadangi mokėsi daugiausia mikrorajono vaikai, būdavo daugiau pykčių, nesusipratimų, nes visi ir po pamokų žaisdavo ar bendraudavo kiemuose, gatvėse, juk buvo kaimynai. Šiuo metu dirbama viena pamaina, kadangi mokosi tik I–IV klasių gimnazistai, koridoriuose ramu, panašiai kaip aukštosiose mokyklose, mokiniai atvyksta iš įvairių Kauno miesto ir rajono vietų, daugiausia susipažįsta čia, todėl ir nesusipratimų, nesantaikos yra mažiau. Bendra tai, kad ši mokykla visada pasižymėjo šilta, draugiška atmosfera, gražiais mokytojų ir mokinių santykiais, visada labai gražiai sutardavo ir administracija. Įvairūs tyrimai rodo, kad mokiniai čia jaučiasi gerai. Džiaugiuosi šiemet gautu sertifikatu, liudijančiu išskirtinius gimnazijos pasiekimus užtikrinant vaiko ir mokyklos saugumą.
Pasikeitė ir aplinka, palaipsniui atnaujinamas gimnazijos pastatas: jau pakeisti langai, durys, suremontuotas stogas, šildymo bei apšvietimo sistemos, naujai įrengtos sanitarinės-higieninės patalpos, atnaujinta valgykla, kai kurie mokomieji kabinetai, įsigyta šiuolaikinių mokymo(si), informacinių priemonių, baldų.
– Kokią įtaką gimnazijai padarė jos istorija ir senosios tradicijos?
– Tai (čia dirbo Steigiamasis Seimas, I–III Seimai, vyko Aukštieji kursai, davę pradžią aukštojo mokslo susikūrimui Kaune, mokėsi tautos dainius Maironis) padeda kurti naujas tradicijas ir net paskatino pakeisti pavadinimą, tapti universitetine gimnazija. Gimnazijoje veikia aktyvus Lietuvos maironiečių draugijos centras, bendradarbiaujant su Kauno arkivyskupija įkurtas Krikščioniškojo ugdymo centras, turime paskirtą kapelioną, bendradarbiaujant su LR Seimo kanceliarija aktyviai veikia Parlamentarizmo ir istorinės atminties centras. Tapus universitetine susikūrė universitetiniai centrai, padedantys mokiniams praktiškai pasitikrinti mokymosi srities pasirinkimą, tobulinti mokėjimo mokytis įgūdžius, skatinantys motyvaciją.
– Pakalbėkime apie jūsų mokyklinius metus. Ar mokykloje buvo disciplinos, kurių nemėgote?
– Esu humanitarė, todėl labiausiai nemėgau tiksliųjų mokslų. Kai baigiau mokyklą, matematikos mokytoja norėjo man išvesti metinį įvertinimą – trejetą (penkiabalėje sistemoje), tačiau kadangi daugiau tokių įvertinimų atestate nebuvo, turėjau mokytojai pažadėti, kad nestosiu ten, kur reiks matematikos, ir jai nepadarysiu gėdos...Buvo lengva pažadėti, nes tokių minčių net nebuvo (juokiasi – aut. past.).
– Kaip pasirinkote pedagogiką? Ar buvo lengva pasirinkti profesiją?
– Kadangi pagal zodiaką esu svarstyklės, tai ir apsispręsti pasirenkant būsimą profesiją nebuvo lengva. Nuo mažens norėjau būti arba estrados dainininkė, arba lietuvių kalbos mokytoja. Dainavau keliuose kolektyvuose, buvau solistė estradinėje grupėje. Taip pat kaip būsima mokytoja nuo mažens susisodindavau kiemo vaikus ir mokydavau juos rašybos. Nežinojau, ką daryti, net tada, kai reikėjo pateikti dokumentus stojamiesiems egzaminams. Tik pati išsiaiškinau, kad geriausiai tuo metu mokytojus rengė tuometinis Vilniaus pedagoginis institutas (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), o jei noriu būti dainininkė, turėčiau stoti į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabartinė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija), kuri tuo metu kaip tik rinko estradinio dainavimo klasę (norint įstoti į Lietuvos konservatoriją būtų tekę pradžioje įstoti į parengiamuosius kursus, nes nebuvau baigusi muzikos mokyklos). Net dabar pamenu tą jausmą, kai kartu su seserimi vežėme traukiniu dokumentus į Vilnių ir svarstėme, kur juos pateikti. Vis tik pajutau, kad ko gero mokytojos pašaukimą nusveria noras dainuoti, taigi pirmiausia ir vykome į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Deja, paaiškėjo, kad stojamųjų egzaminų laikas į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas nesutampa: muzikos mokykloje stojamieji jau buvo pasibaigę. Mano nusivylimą nustelbė palengvėjimas: liko vienas pasirinkimas iš dviejų lygiaverčių – būti mokytoja.
– Nesigailite tokio likimo vingio?
– Matyt, taip ir turėjo būti. Jaučiuosi labai gerai, labai myliu šią gimnaziją, čia dirbančius ir besimokančius žmones. Vadovavimo mokyklai laikotarpiu (D. Garnienė jau nuo antrųjų darbo metų tapo direktoriaus pavaduotoja – aut. past.) gavau daug įvairių darbo pasiūlymų, tačiau negalėjau palikti savo gimnazijos, ir dėl to džiaugiuosi ir nė kiek nesigailiu.
– Ką galėtumėte patarti mokiniams, kurie turi anksti pasirinkti ateities profesiją?
– Profesinis informavimas ir konsultavimas – tai labai svarbus žingsnis. Juk mokykla turi padėti vaikui kuo geriau pažinti save, išsiaiškinti, ką jis mėgsta, kam jis gabus, kuo galėtų būti. Galų gale ir pateikti visą informaciją apie stojimo sąlygas, darbo rinkos tendencijas. Ko gero dėl šios priežasties iš ugdymo karjerai bendrojo ugdymo mokyklose temos ir apgyniau daktaro disertaciją, savo vadovaujamoje gimnazijoje įkūriau Profesinio konsultavimo centrą, universitetinius centrus. Taigi mano patarimas mokiniams – pasinaudoti mokyklos teikiamomis galimybėmis, nebijoti klausti, konsultuotis, stengtis prasmingai išnaudoti savo laisvalaikį, pasirinkti pomėgius atitinkančius būrelius.
– Egzaminų maratonas jau prasidėjo. Galbūt turite receptą, kuris padeda nugalėti egzaminų baimę?
– Dabartinius egzaminus su tais, kuriuos aš laikiau, sunku net lyginti. Juk tada laikėme egzaminus savo mokyklose, egzaminavo savi mokytojai, sakoma, ir sienos savuose namuose padeda. Bet vis tiek streso buvo nemažai, ir tuo metu atrodė, kad tai pats sunkiausias metas. Aš savo abiturientams visada sakau, kad egzaminai – dar ne pats sunkiausias išbandymas žmogui, kad nereikia per daug liūdėti, jei kas ir nepasiseks, visada yra kita galimybė bandyti dar kartą, ir nebūtinai tais metais. Svarbu turėti svajonę ir jos atkakliai siekti. O recepto, padedančio nugalėti egzaminų baimę, nežinau. Tiesiog reikia mokėti save pozityviai nuteikti ir eiti į egzaminus ramiai, juk kiek sugebėjai pasiimti žinių, mokėjimų, įgūdžių iš mokytojų, tėvų, aplinkos, vadovėlių, informacinių priemonių, tiek ir turi. O baimė dar nė vienam nepadėjo, egzaminus gyvenime laikė visi ir kažkaip išlaikė.
– Ko norėtumėte palinkėti mokiniams?
– Norėčiau priminti, kad mokykliniai metai – pats gražiausias, nerūpestingiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Malonu, kai buvę mokiniai su meile jį prisimena. Todėl reikia stengtis prasmingai tą laiką išnaudoti, rasti mėgstamą veiklą, puoselėti gražius santykius su tėvais, mokytojais, draugais. Kaip jau minėjau, labai svarbu mokykloje atrasti savo pašaukimą, gyvenimo kelią, suprasti, kad gyvenimą kuriame ir už jį atsakome patys. Juk dar Maironis sakė: „Mokykla nei kokia negali duoti užbaigto mokslo; ji tik padeda, palengvina nurodymais, patarimais, paaiškinimais“.
