Kalbinu Dagiją Kugevičiūtę, 22 metų studentę, užaugusią meniškoje fotografės ir vertėjo šeimoje.
– Dagija, papasakok kur mokeisi, kokie dalykai patikdavo mokykloje? Kokius būrelius lankei?
– Mokiausi Kauno VDU „Rasos“ gimnazijoje. Mokykloje jaučiau, kad esu labiau linkusi į humanitarinius dalykus, nes šie dalykai man patikdavo labiau nei tikslieji mokslai. Mokykloje jokių būrelių nelankiau, tačiau baigiau A.Martinaičio keturmetę dailės mokyklą, porą metų lankiau japonų kalbos pamokas VDU universiteto japoniskos centre.
– Kaip pasirinkai studijų kryptį?
– Japonija susidomėjau būdama penkiolikos. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo tiek daug jaunimo, kuris domėtųsi šia šalimi, tad teko gerai paieškoti. Laimei, internete pavyko surasti grupę bendraminčių iš įvairių Lietuvos kampelių, su kuriais dalijomės informacija, susijusia su Japonija, ir dažnai rengdavome susitikimus šios šalies tematika. Netrukus sužinojau, kad mano gimtajame Kaune yra Sugiharos namai – muziejus, įkurtas name, kuriame prieš II-ąjį pasaulinį karą rezidavo Japonijos konsulato vicekonculas Chiunė Sugihara.
Tame pačiame pastate, taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras, kur tuo metu dar nemokamai, pradėjau lankyti japonų kalbos paskaitas. Ten japonų kalbos mokiausi dvejus metus. Vėliau tame pačiame pastate savo veiklą atgaivino ir japonistikos klubas „Hashi“, su kurio nariais kartu pradėjome ruošti įvairius savaitinius renginius, susijusius su Japonijos kultūra, taip pat dažnai priimdavome japonų turistus, kuriems pristatydavome lietuvišką kultūrą, kartu su jais važinėdavome po įvairias žymias Lietuvos vietas. Taip susiradau nemažai japonų pažįstamų, su kuriais iki šiol palaikau ryšius ir kurie mane dar labiau susidomino Japonija.
Būdama septyniolikos jau žinojau, kad manęs niekas kitas labiau nedomina nei japonų kultūra ir kalba, tad nusprendžiau, kad noriu ir toliau to mokytis universitete. Deja, nebuvau tikra ar pavyks įstoti į japonistiką. Tuo metu Lietuvoje ji buvo dėstoma tik Vilniaus universitete, o į šią specialybę priimdavo tik apie dešimt žmonių. Tuo metu, keli mano draugai išvažiavo studijuoti japonų kalbos į Angliją, kur jei studijuoji bet kokią kalbą, trečiais studijų metais esi siunčiamas metams studijuoti į šalį, kurioje šnekama pasirinkta kalba. Nusprendžiau išbandyti savo jėgas, nes tvirtai žinojau, kad nenoriu studijuoti nieko kito, tik japonistiką, taip pat sužavėjo galimybė trečiais metais išvažiuoti į Japoniją. Man pasisekė įstoti į gerą Anglijos Niukastlo universitetą, japonų kalbos ir kultūrologijos specialybę. Trečiame kurse išvažiavau metams studijuoti į Hirošimos miestą, Japonijoje.
– Kas buvo sunkiausia išvykus?
– Atvykus iš gana individualistinio pasaulio buvo sunku priprasti, kad Japonijoje viskas veikia pagal taisykles. Jei taip yra numatyta taip ir bus – niekas per daug neaiškina priežasčių, taip tiesiog elgiasi visi, per daug nesigilindami, kodėl taip daro. Todėl kartais atrodo, kad japonams šiek tiek trūksta lankstumo. Pavyzdžiui, mačiau užrašą traukinyje: „Nevartok alkoholinių gėrimų, kol tau nėra 20 (pilnametystės amžius Japonijoje), nes tai yra visuomenės taisyklė“, kažkodėl buvo nė nepaminėta, kad alkoholis kenkia sveikatai, tiesiog taisyklė yra taisyklė.
Sunkiausia priprasti prie to, kad Japonijoje, ypač mažesniuose miesteliuose, taip pat ir Hirošimoje (nepaisant to, kad ten lankosi nemažai užsienio turistų), esi visuomet stebimas, nes esi kitoks – užsienietis. Pirmosiomis savaitėmis, tai netrukdė, bet vėliau pradėjo varginti, kad tekdavo visada apgalvoti kiekvieną savo žingsnį, kad kur nors neapsikvailintum. Kartais tiesiog norėdavosi likti nepastebėtai, bet jei esi užsienietis, Japonijoje likti nepastebėtam yra gana sunku. Vis dėlto prie to galima priprasti, tik užtrunka.
– Japonija. Kokia ji pasirodė pradžioje ir kokia matai ją dabar ?
– Kadangi iki atvažiuojant į Japoniją, ja domėjausi apie šešerius metus, mano vizija apie šią šalį ganėtinai atitiko tikrovę. Kai atvažiavau į Japoniją, atrodė, jog viskas jau kažkur matyta, skaityta, girdėta, todėl, galima sakyti, beveik nepatyriau kultūrinio šoko. Kad ir kaip lėkštai skambėtų, kelis pirmus mėnesius buvo sunku suvokti, kad aš iš tiesų gyvenu savo svajonėje. O ir dabar negalėčiau pasakyti, kad nuomonė apie Japoniją labai pasikeitė. Tiesa sakant, joje pagyvenus, meilė šiai šaliai sustiprėjo dar labiau. Žinoma, teko pamatyti ir neigiamų šalies bruožų, bet jų juk yra visose šalyse.
– Ar studentai Lietuvoje ir Japonijoje panašūs?
– Nuo pat mažens japonų vaikai turi uoliai mokytis ir yra nuolat „spaudžiami“ tėvų ir mokytojų, kad tik patektų į kuo geresnį vaikų darželį, mokyklą, universitetą, tad kol įstoja į universitetą, jie didžiąją laiko dalį praleidžia besimokydami, ruošdamiesi egzaminams.
Universitetas japonams yra kaip atokvėpio laikotarpis tarp įtemptų metų mokykloje ir kol susiranda darbą – tampa šiakaidžin (visuomenės nariu). Todėl dažniausiai universitete studentai neskiria tiek daug laiko mokymuisi, beveik visi turi papildomus darbelius, taupo pinigus kelionėms ir tiesiog gerai praleidžia laiką su draugais. Universitete yra galybė įvairių užklasinės veiklos klubų: sportų, menų, kalbų ir t.t., kuriuos lanko nemažai studentų. Tai yra puiki proga susipažinti su naujais žmonėmis, susirasti draugų ir tuo pačiu linksmai praleisti laisvalaikį užsiimant savo mėgstama veikla.
Jei nedomina universiteto klubai, japonai randa daug kitų alternatyvų, kaip praleisti laisvalaikį, ko, manau, trūksta Lietuvoje. Japonai linksminasi ne vien tik baruose ar šokių klubuose, daugelis laisvalaikį praleidžia dainuodami karaokė, kuri čia yra nepaprastai populiari, lankosi žaidimų centruose, pramogų parkuose, akvariumuose, vaikšto į muzikos koncertus, sporto rungtynes ir t.t. Daug studentų susitaupę pinigų per atostogas keliauja po savo šalį ir svetur.
– Kokių dalykų galėtume pasimokyti iš japonų?
– Japonijos žmonės garsėja nepaprastu sąžiningumu, to trūksta Lietuvoje. Japonijoje tavęs niekas nesistengs apgauti ar kitaip iš tavęs prasimanyti, o jei ką nors pametei, greičiausiai tą daiktą atgausi. Tai nebūtinai turi būti mobilusis telefonas ar piniginė, net jei pametei pinigų banknotą ir nuėjęs į policiją paaiškinsi kur, yra tikimybė, kad jį atgausi. Jei sėdėdamas ant suoliuko pamiršai nešiojamą kompiuterį, grįžęs rasi jį toje pačioje vietoje. Pradžioje buvo sunku priprasti, kad priešingai nei Europos šalyse, nebūtina visą laiką saugoti savo rankinuką ar piniginę – gali jaustis saugiai. Čia gyvendama pajutau, kad pati tapau sąžiningesnė, atidesnė aplinkiniams. Manau, galėtume iš japonų pasimokyti mandagumo.
Kiekvienas japonas natūraliai pirmiausia pagalvoja, ar nesudarys problemų kitiems, o tik tada galvoja apie save. Ypač stebino parduotuvių, kavinių ir – tikrai nepameluočiau pasakydama – kiekvienos srities, aptarnaujančio personalo atidumas ir mandagumas, ko Lietuvoje dažnokai pasigendu. Dar mane stebino japonų atidumas smulkmenoms, aplinkai ir gamtai. Įdomu tai, kad ne tik vyresni žmonės, bet ir jaunimas gali praleisti visą valandą aptarinėdami mėnulio pilnatį, kurią jie matė pro žydinčios sakuros šakas. Manau, kad tai yra labai svarbu ir pagirtina šiuolaikiniame komercijos apgaubtame pasaulyje.
– Kokie tavo nuveikti darbai, planai ir svajonės?
– Kadangi dar mokausi universitete, tai nuveiktų darbų dar nėra labai daug. Vienas didesnių pasiekimų – pernai išverčiau savo pirmąją japonų liaudies pasakų knygą iš japonų kalbos. Knygą „Penkiaspalvis elnias“ – japonų liaudies pasakas jau galima rasti Lietuvos prekybos centruose.
Pabaigusi universitetą, svajoju susirasti darbą, susijusį su japonų kalba ar kultūra, kad turėčiau galimybę dažnai naudoti japonų kalbą ir vėl nuvykti į Japoniją. Dar nežinau, kaip viskas seksis, bet, norėčiau pabandyti darbo ieškoti ir pačioje Japonijoje. Taip pat svajoju prisidėti prie tarpkultūrinių ryšių plėtojimo tarp Lietuvos ir Japonijos.
Ačiū už pokalbį!
