Lietuvos miškai abejingų nepalieka. Vieniems tai poilsis ir grožis, o kitiems – puikus pasipelnymo šaltinis. Kai Jeilio universitetas (JAV) paskelbė, jog Lietuva yra pirmoji geriausiai miškus besitvarkančių pasaulio šalių sąraše – Lietuvos urėdijos pradėjo “garsiai” savimi didžiuotis. Tai galime pamatyti Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje atsivertus straipsnį “Pasaulio ekspertus sužavėjo Lietuvos miškai” (Feliksas Žemulis Lietuvos žinios 2012 m. spalio 25 d.).
Leiskite priminti, kad į šio sąrašo pirmąją vietą papuolė dar 50 šalių iš viso pasaulio. Didžioji dauguma jų besivystančios ar dykumų šalys, kurios, logiškai mąstant, niekaip negalėtų būtų potencialios kandidatės miškų apsaugos apdovanojimams. Gaila, kad šis faktas miškininkų nėra niekur paminėtas. Bet urėdai nepraleidžia progos paakcentuoti, jog mūsų kaimyninės bei Skandinavijos šalys Jeilio universiteto sąraše užėmė daug žemesnes pozicijas. Ypatingai daug dėmesio skiriama Švedijos 64 vietos aptarimui.
Šalies valdžios institucijos nepraleidžia progos pasimėgauti “tokia” šlove ir pasigirti, jog yra pirmieji pasaulyje miškų priežiūros srityje, bet realybė verčia nerimauti. Ir nors urėdijos įtaigiai pasakoja apie miškų plotų didėjimą ir miškų kirtimų mažėjimą, tačiau paprasti Lietuvos žmonės sunkiai tiki tokiomis kalbomis. Jiems užtenka vien pažiūrėti pro savo namų langus ar pravažiuoti šalies keliais, o ypač - atokesniais keliukais. Tai, kas vyksta – žmonėms sunkiai suvokiama. Viešai aiškinama, kad Lietuvos miškai geriausiai saugomi pasaulyje, o realybėje jie nyksta akyse.
Šį savaitgalį teko pabendrauti su įvairiais žmonėmis, ir jie pasakojo labai panašias istorijas. Pavyzdžiui, vienas Trakų rajono gyventojas pasakojo, kad gyvena nuosavame name. Pro langus mato mišką, iš kurio dažnai į pievą pasilakstyti ir maisto paieškoti išbėga stirnos ir zuikiai. Deja, vieną rytą atsikėlęs ir pažiūrėjęs pro langą, pamatė beveik plynai iškirstą miško dalį, nors dar iš vakaro miškas buvo kaip miškas. Gyventojas pasakoja, kad diena buvo rami, miške nieko nevyko, tačiau atėjus vakarui prasidėjo miško kirtimo darbai (nors jau buvo sutemę). Atvažiavo sunkiasvorė technika, apie kurią buvo galima spręsti iš mirguliuojančių šviesų miško gilumoje. Ir darbas prasidėjo... Gyventojas pasakojo, jog bandė prisiskambinti atsakingoms institucijoms. Deja, niekas nekėlė ragelio, nes valstybinių įstaigų darbo laikas buvo pasibaigęs, o prieš akis - visas savaitgalis.
Tai tik vienas pasakojimas iš daugelio, kuris parodo, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Miško kirtimas daromas patyliukais, pasinaudojant tamsa ir savaitgaliais, nes kirtėjai žino, kad tokiu metu jų niekas nesugaus, niekas neatvažiuos patikrinti leidimų ir pan. Iš miškų kirtimo norintys pasipelnyti asmenys pasinaudoja įstatymų spraga - taip teigė Trakų rajono ūkininkas. To esmė – nusipirkti mišką, gauti leidimą miško retinimui, jį per naktį ar savaitgalį plynai nukirsti, o rytojaus dieną parduoti kitam asmeniui. Lyg ir būtų nieko ypatingo, juk žinoma, kas mišką iškirto, kas vėliau jį perpirko. Surandi šiuos asmenis ir išsireikalauji teisybės: bauda už neleistiną kirtimą, už miško neatsodinimą ir t.t. Bet čia pasinaudojama įstatymo spraga, dėl kurios iš šių asmenų atsakomybės tiesiog nebeišsireikalausi.
Pasirodo, plynai iškirsto miško savininkas nebeprivalo miško atsodinti, nes jis pirko jau plynai jį iškirstą, o miško kirtėjas, iškirtęs mišką ir kitą dieną jį pardavęs, atsipurto nuo savęs bet kokią atsakomybę, nes miško plotas - jau nebe jo. Toks miškų kirtimo modelis labai guvus ne tik Trakų rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Miškų kirtimu suinteresuoti asmenys dažnais atvejais bandantys neatkreipti į save dėmesio palieka apie 10 – 20 m medžių juostą nuo kelio į miško gilumą tam, kad važiuojant nesimatytų plyno kirtimo, o atokesniuose miškuose, pro kuriuose praeina vietinės reikšmės keliai, net ir to nesivarginama padaryti.
Valstybės tarnautojai teigia, kad miškų daugėja, o mes, paprasti piliečiai, matome kitą situaciją, kurioje Lietuvos kraštovaizdis pildosi plynais iškirstais ir neatsodintais miškų plotais. Galbūt mūsų žmonės nesugeba suprasti, kur ar kaip reikia žiūrėti, kad pamatytum tai, ką teigia miškininkai, o galbūt tiesiog mums nėra sakoma tiesa...
