Kas slypi po tolerancijos sąvoka: pagarba ar pakantumas?

Didžioji dauguma lietuvių nelabai žino sąvoką "tolerancija". Lietuviai vietoje žodžio „tolerancija“ yra linkę pavartoti kur kas riebesnį apibūdinimą: "idiotizmas". Iš prigimties esame santūrūs žmonės. Vakar, lapkričio 16-ąją, pirmadienį, Tolerantiško Jaunimo Asociacija (TJA) Kauno skyrius ir Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Sociologijos katedra surengė išskirtinę diskusiją tema: "Kas slypi po tolerancijos sąvoka: pagarba ar pakantumas?" Apvaliojo stalo diskusija įvyko VDU (Kristijono Donelaičio g. 52), 17:30 val., 514 auditorijoje (Humanitarinių mokslų fakultete), kurioje dalyvavo TJA pirmininkas Vytautas Valentinavičius, VDU socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros daktarė Jolanta Reingardė ir kiti žinomi svečiai. Organizatoriai apgailestavo, kad dėl netikėtai užklupusios ligos bendroje diskusijoje negalėjo dalyvauti filosofijos daktarė Nida Vasiliauskaitė. Atviroje diskusijoje susirinko nedaug jaunų dalyvių, kurie vienaip ar kitaip buvo susimąstę, nedrąsiai pareikšdavo savo asmeninę nuomonę, kartais nusišypsodavo... Gyvendamas Marijos žemėje kiekvieną dieną stengiuosi žmogiškai suvokti, koks tikrasis mūsų - lietuvių - nacionalinis charakteris. Ar tikrai vienas kitam esame labai mandagūs kaip danai, nuolat besišypsantys kaip prancūzai, paslaugūs - kaip ispanai?! Deja, bet kiekvienąkart įsitikinu, kad esame visiškai neramūs dėl savęs ir savo ateities, visiškai nepatenkinti gyvenimu savo šalyje ekonominės krizės laikotarpyje. Tokia lietuvių išorė. Tačiau kas iš tikrųjų slypi po grynakraujių lietuvių kauke? Ar tikrai lietuviams niekas nerūpi, išskyrus greitus pinigus ir linksmybes?... Neseniai apie tolerancijos svarbą šiuolaikiniame pasaulyje kalbėjausi su keletą tvirtai finansiškai ant kojų atsistojusių užsieniečių. Jie tvirtino, jog Lietuva pasielgtų labai kvailai, jeigu priimtų Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymą. Svečiai iš Vakarų šalies taip pat guodėsi, esą mums, lietuviams, svetimas tolerancijos jausmas, kitaminčių puoselėjamos vertybės. Pavyzdžiui, kai kuriose Europos Sąjungos (ES) šalyse galima nesunkiai pamatyti aukštai iškeltas Vaivorykštės spalvos vėliavas. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje būtų tikrai sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Apskritai, ar išdrįstumėte virš savo namų iškelti seksualinių mažumų vėliavą? Abejoju! Kodėl? manau, kad dauguma lietuvių dėl tokio elgesio tautietį paniekinančiai išvadintų iškrypėlių. Nors, vargu, ar tai būtų teisingas apibūdinimas. Atvirkščiai – tai būtų teisingas bruožas, padedantis Lietuvai išvengti tiek didelių, tiek mažų skandalų kaip Europos Sąjungos narei dėl žmogaus teisių suvaržymų. Mano pretekstas iškelti Pasididžiavimo vėliavą galėtų būti Tolerancijos dienos paminėjimo proga. Seimo nario Petro Gražulio šalininkai ryškiaspalvę vėliavą greičiausiai sudegintų arba išmestų į pirmą pasitaikiusią šiukšlių dėžę! Aišku, lengviausia būtų žmones pasmerkti tolerantiškumo stoka. Tačiau tokie priekaištai – vienpusiai. Priekaištauti – lengviausias variantas. Tuo tarpu per valstybines šventes lietuvių namuose kukliai neplevėsuoja lietuviška trispalvė. Netgi per vasario 16-ąją! Netoli gyvenantys kaimynai niekada nėra iškėlę savo šalies vėliavos. Ir jokių išimčių! Neveltui mums kartais išklausyti kitamintį (-čius) – velniškai sunku. Arba visiškai neįmanoma. O kartais – nė neverta. Mažas Post Scriptum: vaizdo medžiagą iš įvykusios diskusijos artimiausiu metu patalpinsiu YouTube.com internetinėje svetainėje. Dėl vaizdo medžiagos nuorodų gavimo parašykite į mano asmeninę elektroninę pašto dėžutę - andrius.semas@gmail.com