Šeštadienio, vasario penktosios rytas. Aštunta valanda. Šviesu. Iš dangaus protarpiais krinta lietaus lašai. Pridribę žliūgės, akyse bevirstančios vandeniu. Autobusas tvarkingai pastatytas ties įvažiavimu iš Raudondvario plento prieš mokyklą. Durys atviros. Viduje mokyklos vaikučiai su tėveliais, vienas kitas augesnis, keli – visai subrendę. Iš viso 36 kelionės dalyviai. Visi sėdi laisvai, kai kurie dar neperdaug susipažinę tarpusavyje. Raimonda baigia susinešti visus kelionės dokumentus, priedus. Egidijus trumpai paaiškina patyrusiam vairuotojui, ko gero jau ne vieną kartą su autobusu apsukusiam aplink žemės rutulį, kaip reikės važiuoti į Vilnių prie Gedimino pilies. Paskutinysis į autobusą įlipa vadovas Ričardas, pasisveikina su visais... Ir autobusas trukteli per lietaus ir atodrėkio prausiamas Kauno gatves Vilniaus link.
Prasideda pirmoji kelionė „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didysis Kunigaikštis Gediminas“ iš ciklo „Septyni kunigaikščiai – septynios vertybės“. Šio ciklo esmė ir buvo surasti tarp mūsų tautos didžiuosius karius, kurie įprasmintų atitikmenis – septynias didžiąsias samurajų vertybes. Šiuo atveju Gediminas savo diplomatiškumu, įžvalgumu, politinės situacijos aprėptimi įkūnijo išmintingumą.
Kelionė neprailgsta, keliautojai su dėmesiu stebi ne tik pavasarėjantį šalies kraštovaizdį, bet ir žiūri per autobuso televizorių „Gustavo enciklopediją“ bei japonišką filmą apie kendo kovotojus. Apie dešimtą valandą autobusas tyliai įliūliuoja pro siaurus vartelius į stovėjimo aikštelę Trijų kryžių kalno papėdėje. Visi drauge patraukiame į Naująjį arsenalą, kur iš esmės apie mūsų delegaciją jau žinojo iš anksto, tačiau kai suvirtome visi į muziejaus holą prie kasų, kasininkės veidas regimai ištįso, nes tokio dydžio mišrios grupės nesitikėjo. Sugrįžusi į save, kasininkė patarė suskaičiuoti, kiek atvyko vaikų, suaugusių, moksleivių ir pan.
Atėjo dvi gidės. Būrys buvo padalintas į jaunesniųjų ir vyresniųjų grupes, kurios kiekviena pasuko savo keliais po muziejaus ekspozicijas. Kaip vėliau paaiškėjo, jaunesniųjų grupei pateikta edukacinė programa buvo įdomesnė ir linksmesnė. Vaikai buvo išsamiai supažindinti su įspūdingu Žalgirio mūšio maketu, tiksliai pavaizdavusiu baigiamąją mūšio fazę ir grįžtančius į mūšio lauką lietuvių pulkus, vedamus Didžiojo kunigaikščio Vytauto. Netrukus muziejaus rūmų koridoriais nuaidėjęs vaikučių šurmulys ūžė mokymo klasėje, kur jaunieji mokyklos auklėtiniai piešė senovines vėliavas, susipažino, lietė, rankose laikė įvairius ginklus – kalaviją, kardus, alebardą, kovos spragilus, blokštus ir peilius.
Muziejaus gidė vedė paskaitą, aiškindama, rodydama, supažindindama su viduramžių Lietuvos kovos ginklais, kovine atributika, kovos metodais, principais ir kario (riterio) sąvoka, periodiškai keisdama kovinius šalmus jauniesiems kuymeikaniečiams. Viską atliko profesionaliai ir įdomiai. Šypsenos ir įkvėpimas vaikų veiduose rodė, kad prie istorijos reikia prisiliesti tiesiogiai, savo rankomis, kad per ginklus ar jų rekonstrukcijas pajustum anų laikų dvasią. Tuo tarpu vyresnieji ekskursijos dalyviai ramiai apžiūrinėjo muziejaus ekspozicijas per amžius vedami muziejaus gidės. Beveik dvi valandos Naujajame arsenale prabėgo bematant.
Po to, pora minučių pėstute ir visa grupė išsirikiuoja prie vienintelio veikiančio funikulieriaus Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje. Per tris užvažiavimus visa judri, linksma kompanija užkelta į Gedimino kalną. Gedimino kalno bokštas atrodo įspūdingai kaip ir pats kalnas! Ginklų ir šarvų ekspozicija didesnė net ir neatsižvelgiant į Naujojo arsenalo ir pilies bokšto ekspozicinių plotų santykį. Muziejaus gidė aiškiai, tvirtai, trumpai, tačiau išsamiai paaiškina pilies statybos, gynybos, plėtos ir kaitos istoriją, pažymėdama, kad aštuonis kartus kryžiuočiai šturmavo, tačiau neįveikė pilies gynybos.
Vaikai sudominti noriai atsakinėjo į sumaniai bei patraukliai pateikiamus istorinius klausimus, neabejotinai pagilino savo istorines žinias. Ginklų ekspozicijoje buvo įspūdingas 7 kg svorio dvirankis kalavijas, kelios pilnos šarvų ekipiruotės (sunkiausi iš jų svėrė apie keturiasdešimt kilogramų svorio), šarvų, šalmų pavyzdžiai, kardai ir kiti ginklai. Tai patraukė visų keliautojų dėmesį. Apžiūrėję pilies bokšto ekspozicijas antrame ir trečiame bokšto aukštuose, užkilome į ant stogo esančią apžvalgos aikštelę iš kur atsivėrė Vilniaus panorama. Užima kvapą... Nors ir lijo bei pūtė vėjas, keliautojų veiduose nuotaika kilo. O vaikai visur linksmai nardė, nė motais jiems buvo statūs laiptai, įkalnės, tačiau visame tame šurmulyje jautėsi tvarka ir ramybė, gera turistų dvasia, susidomėjusių savo šalies ir valstybės istorija ir savo akimis pamačiusių kokių vyrų čia gyventa!
Po apžiūros nusileidome atgal keltuvu į žemutinę pilį, grįžome į autobusą ir po dvidešimties minučių atvykome į lankininkų klubą „Strėlė“, esantį Savanorių prospekte. Visiems kelionės dalyviams buvo sudaryta galimybės dvi valandas pašaudyti iš lanko. Mažiesiems mokyklos nariams buvo paskirti penki šaudymo postai, vyresniesiems – trys. Du klubo instruktoriai trumpo instruktavimo metu supažindino pasirengusius šaudyti su elementariomis šaudymo taisyklėmis. Nors iš pradžių paleistos strėlės skriejo pro šalį arba netgi apskritai nepasiekė taikinių, tačiau pasitreniravus netrukus jos pradėjo skrieti į taikinius su didesne ar mažesne sėkme.
Pats šaudymo procesas pritraukė visų dėmesį, vaikai gavo progą pašaudyti daugiau, netgi po tris kartus. Ir nors kai kurie skundėsi per dideliu lanku, tačiau pirmam kartui tai ne bėda – svarbu prisiliesti ir pabandyti iššauti. Neliko nuskriausti ir suaugusieji. Klubo „Strėlė“ patalpose įsikūrusi Lietuvos kyudo federacija, todėl paviešėjome pas bendraminčius. Šiltas mūsų priėmimas klube ir praktiniai šaudymai priartino prie kelionės idėjinės tematikos ir istorijos pažinimo praktiniu būdu bei daline materialine rekonstrukcija metodų. Vaikams svarbu ne vien perskaityti iš vadovėlių ar knygų tam tikras temas iš Lietuvos istorijas, tačiau ir patiems išbandyti, kaip veikia ginklai ar jų rekonstrukcijos. Lankas su strėlėmis Didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais buvo plačiai paplitę ir naudojami ginklai. Kaip įsitikinome šaudymo pratybų metu - tai puiki savęs, taiklumo, dėmesio, tikslumo ugdymo priemonė, kovos menas, lavinantis kūną ir sielą. Kolektyvinė mažųjų nuotrauka ir draugišku galingu „Ačiū“ atsisveikinome su lankininkų klubu.
Pasukome Trakų link, kur praalkusių keliautojų laukė užsakyti pietūs. Po pietų autobusas pasuko namų link. Visa kelionė truko daugiau nei 10 val., bet smagu, kad visi dalyviai ją lengvai atlaikė, autobuse krykštavo žvalūs balsai, liejosi gera nuotaik.
Kyumeikan mokykla nori padėkoti visiems kelionės dalyviams už gerą nuotaiką, drausmę, linksmumą, tvirtumą, susiklausymą ir žingeidumą. Jūs patys savo darniais veiksmais sukūrėte kelionę!
Apie kitas planuojamas ciklo keliones visiems Kyumeikan mokyklos nariams, jų šeimų nariams, draugams bus pranešta iš anksto taip, kad būtų patogu derinti savo laisvalaikį ir bendrą kelionės dvasią.
