Tik grįžusi namo prisėdau prie kompiuterio pažiūreti, kiek vertas mūsų laisvos Lietuvos piliečių ganėtinai ribotas žodis. Nenoriu skųstis. Tik dalinuosi nuoskauda, kurią patiria dažnas bet kurio miesto gyventojas. Nuoskauda - vagystė vidury baltos dienos.
Nemėgstu vynioti į vatą. Turiu omenyje „Kauno spaudos" kioskelius. Tiksliau vieną. Muzikinio teatro šešėlyje. Susidūriau su neregėtu vienos senyvos damos (labai švelniai pasakyta) įžulumu. Jau bepradedant tarti „bilietėlį už pilną kainą, prašyčiau" pimojo žodžio skiemenį nutraukė man prieš veidą užsidarantis langelis. Mat gerbiamoji kalbėjo telefonu. Už kelių minučių buvau išklausyta. Bet tai sukėlė dar didesnį mano nepasitenkinimą. Iš duoto 20Lt banknoto grąžos gavau tik 11 lt. Negi viešojo transporto bilietėliai per naktį pabrango beveik 7 litais????
Mėginant išsiaiškinti įsivėlusią klaidą, demonstratyviai nusileido pagrindinio langelio žaliuzės (jei jas galima taip pavadinti). Nieko nesupratusios susižvalgėme su šalia stovinčia ir savo eilės laukiančia moterimi. Pasirodo, ir taip būna. Belaukdama troleibuso ir bumbėdama stebėjau „mieląją" kioskelio darbuotoją, kuri dar 10 minučių kalbėjo telefonu užsibarikadavusi savo spaudos ir nesveiko maisto bunkeryje, akivaizdžiai ignoruodama pulką piktų žmonių, kurių autobusas, pagal blyksinčią švieslentę turi atvažiuoti už minutės.
Ir tai tikrai ne pirmas kartas. Dar sukirba širdyje kirminėlis prisiminus prieš keletą metų tame pačiame kioskelyje prarastą 10 lt kupiūrą. Yra ir daugiau opių problemų, kurios praleidžiamos pro pirštus. O ką jau kalbėti apie vairavimo kultūrą? Kad pereitum per perėją turi vos ne lysti po ratais! Bet apie tai gal kitą kartą. Dėkoju už progą pasisakyti.
