Besibaigiant mokslo metams ir prasidėjus abitūros egzaminams su Kauno Maironio universitetinės gimnazijos mokytojais (KMUG) kalbėjomės apie jų mokyklos metus. Mokinių mylimų pedagogų klausėme, kokių disciplinų jie nemėgo besimokydami mokykloje ir ar lengvai sekėsi pasirinkti ateities specialybę.
Rita Urbanavičienė
KMUG biologijos mokytoja ekspertė
Šią mokyklą baigiau prieš 36-erius metus ir būtent iš čia į Lietuvos aukštąsias mokyklas iškeliavo vyresni už mane sesuo, brolis ir mano dukra. Gimnazijoje gausu pokyčių. Keičiantis šalies gyvenimui kartu su juo keitėsi ugdymo programos, o mokymas tapo mokymusi. Dabar turėčiau pasakyti, kad nesikeitė tik viena – mokiniai, tačiau tai būtų netiesa. Jie – labiausiai kintanti mūsų gimnazijos dalis, drąsesnė, įvaldžiusi informacines technologijas, labiau pasitikinti savimi ir norinti būti mažiau priklausoma nuo mūsų, mokytojų. Mokiniams noriu patarti neapriboti savo mokomųjų dalykų pasirinkimo nuostatomis, jog „ano man nereikės” ir „tas nesiseka, tai nesirinksiu”. Gyvenimas ilgas ir dinamiškas, o profesijos vis labiau integruoja kelių mokymosi sričių žinias bei gebėjimus, žmonijos patirtis įrodo – lengvai gaunamas daiktas dažniausiai yra menkavertis ir trumpaamžis.
Atkakliai mokykitės, domėkitės kaip galima platesniu dalykų spektru ir nepalūžkite, jei nepavyks pasiekti išsvajotos viršūnės, argi finišas ganėtinai aukštos uolos smaigalyje yra mažiau vertas pagarbos?
Laura Butkutė
KMUG raštinės vedėja ir archyvarė
Mokyklos laikus prisimenu su malonumu. Labiausiai mėgau technologijų ir dailės pamokas. Mokytojas Saulius Petronis labai įdomiai veda pamokas. Šis mokytojas yra ne tik profesionalus pedagogas, tačiau turi ir nuostabų humoro jausmą, medžiagą geba pateikti taip, jog mokiniai susidomėję klausosi ne tik įvairių tapybos technikų, bet ir dailės istorijos. Tačiau nors iš pradžių ir buvo aišku, kuo noriu tapti baigus mokyklą, vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis (juokiasi – aut. past.). Tikrai neplanavau studijuoti ten, kur įstojau. Puiku, kai žmogus žino, kur nori studijuoti, tačiau visada gerai turėti atsarginį variantą.
Viktorija JucytėKMUG
Istorijos vyresnioji mokytoja
Jei atvirai, su kolegomis ir mokiniais praleidžiu didesnę savo gyvenimo dalį ir juos geriau pažįstu nei namiškius, tad teigti, kad gimnazija nėra mano antrieji namai, būtų sunku. Gimnazija iš kitų išsiskiria visų pirma tuo, kad yra maža – visi vieni kitus pažįstame. Antra, ji nėra eilinė – tai istorinė gimnazija, kurioje vyrauja tam tikra „dvasia“: ją pajuntame kas kartą pravėrę gimnazijos duris. Trečia, ji yra šilta, ir ne vien tik dėl didelių skliautinių langų, per kuriuos kas dieną veržiasi šiluma, bet dėl žmonių, kurie čia dirba ir mokosi. Kalbant apie mokyklos laikus, turiu prisipažinti, jog esu humanitarė, tad tikslieji mokslai man sekėsi sunkiau. Iki šiol kartais sapnuoju matematikos kontrolinį ir apima baisi panika, kad neturiu nuo ko nusirašyti (juokias – aut. past.). Mokytoja tapti tikrai nenusprendžiau mokydamasi mokykloje. Ši nuostata dar labiau sutvirtėjo studijuojant universitete Lietuvos istoriją. Tačiau baigusi studijas gavau pasiūlymą porai mėnesių pavaduoti istorijos mokytoją. Nusprendžiau pasiūlymą priimti. Tai juk buvo tikrų tikriausias iššūkis! Tikrai nerimavau, tačiau darbas patiko. Puikiai suprantu mokinius, kuriems profesijos pasirinkimas yra vienas iš pirmųjų sudėtingiausių sprendimų priėmimų gyvenime. Priimti sprendimą gali padėti ir Studijų savaitė, ir mokytojai, kurie tikrai nepagailės vertingų patarimų. Rinkitės tą specialybę, kuri ateityje teiks džiaugsmą. Svajokite ir nepamirškite, kad visos svajonės pildosi jų atkakliai siekiant.
Judita Sakalienė
KMUG lietuvių kalbos mokytoja ekspertė
Mokyklą baigiau prieš 24 metus. Tai nedidelė Surviliškio vidurinė mokykla Kėdainių rajone (dabar ji V.Svirskio pagrindinė mokykla). Mūsų laida ją baigė ypatingais Lietuvai metais – 1990-aisiais. Mums buvo įteikti brandos atestatai, kuriuos puošė nebe sovietinė, o lietuviška simbolika. Mokytis sekėsi labai gerai, tačiau nemokėjau geometrijos. Labai sunku buvo suvokti, kaip įmanoma apskaičiuoti tariamai perpjautos figūros plotą, kai aš to pjūvio neįsivaizduodavau.
Kadangi labai patikdavo rusų kalbos ir literatūros pamokos, norėjau tapti rusų literatūros (arba lietuvių kalbos ir literatūros) mokytoja. Būdama mokinė, daugelį rusų klasikos kūrinių esu perskaičiusi originalo kalba. Apie mokytojos ateitį svajojau nuo vaikystės. Niekaip kitaip savęs neįsivaizdavau. Šeimoje turėjau labai savo darbą mylinčios mokytojos pavyzdį: mano mama buvo biologijos mokytoja, direktorė (kitoje mokykloje, nei mokėmės mes su seserimi). Be to, labai žavėjausi savo klasės auklėtoja – istorijos mokytoja. Šie pavyzdžiai sustiprino mano norą pasirinkti mokytojos profesiją. Likimas buvo palankus: po abitūros egzaminų Vilniaus pedagoginis universitetas paskelbė eksperimento tvarka į lietuvių kalbos ir literatūros studijų programą be stojamųjų egzaminų priimąs abiturientus, baigusius mokyklas medaliais. Mokyklą baigiau sidabro medaliu, todėl, vos nuvežusi dokumentus, iš karto buvau priimta. Kadangi būsimų rusų kalbos mokytojų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nebereikėjo, pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Labai labai tuo džiaugiuosi. Kurse, gavusiame ,,auksinio“ pavadinimą, mokėmės rimtai ir atsakingai. Po penkerių studijų metų, įgijusi diplomą, pabaigiau dar ir literatūrologijos magistrantūrą.
Po studijų likimas vėl buvo nepaprastai palankus: 1995 metais pradėjau dirbti Maironio vidurinėje mokykloje. Tokių ypatingų žmonių, kokius čia sutikau, niekur nėra. Labai norėčiau, kad tai būtų vienintelė mano darbovietė. Per darbo šioje gimnazijoje laiką pasikeitė kelios mokinių kartos, kurios labai skiriasi vertybėmis, požiūriu į gyvenimą. Šiandieniniam mokiniui labai norisi palinkėti išsaugoti savarankišką mąstymą, netapti masinės vartotojiškos kultūros aukomis, anot Mačernio, ,,išmokti gyventi dūžtančiose formose“. O renkantis profesiją eiti, kur liepia širdis, o ne ten, kur nukreipia mados tendencijos, neišsipildę tėvų jaunystės lūkesčiai ar darbo biržos tyrimai.
Gintaras Petraška
KMUG muzikos studijos vadovas
KMUG baigiau prieš devynerius metus. Dar iki šiol prisimenu tuos gerus ir nerūpestingus laikus. Visi mokytojai man buvo kaip tėvai, o mokykla tapo tikrais antraisiais namais. Baigęs gimnaziją, o vėliau ir universitetą, sugrįžau dirbti čia. Mokykloje buvo ir yra puikus Karjeros centras, kur dirba tikrai geros specialistės. Kai man buvo sunku apsispręsti, kokią profesiją turėčiau pasirinkti, nuėjau ten ir gavau informaciją, kuri iki šiol yra mano gyvenimo kelias. Noriu padrąsinti mokinius aplankyti Karjeros centrą. Tuo pačiu metu lankiau ir muzikos mokyklą, todėl buvo gana sunku suderinti mokslus. Puikiai prisimenu, kaip bijojau abitūros egzaminų. Juk tai nauja ir nežinoma, tačiau viskas praėjo geriau nei tikėjausi. Bijoti buvo neverta. Todėl visiems galiu pasakyti vieną žodį – praeis. Norėčiau visiems mokiniams palinkėti neleisti laiko veltui, pasiimti kuo daugiau iš gimnazijos. Šis metas yra lyg gyvenimas šiltnamyje, kai lauke siaučia vėjas.
